Prisipažinsiu iškart – į Lajų taką važiavau su gana skeptišku nusiteikimu. Manau, dauguma taip ir daro. Girdi, koks tai „žygis”, jei viskas išasfaltuota, yra takelis, žmonių pilna ir dar bilietą reikia pirkti. Bet nuvažiavau, nes draugė kartojo tą pačią frazę mėnesį iš eilės: „važiuojam, tau reikia atsijungti”. Ir žinote ką – ji buvo teisi, kaip beveik visada.
Kas iš tikrųjų vyksta, kai lipi į medžių viršūnes
Pirmiausia – tai ne tiesiog takas. Tai kilimas per skirtingus miško „aukštus”. Apačioje eini po eglių ir pušų šakomis, tada pamažu kylate aukščiau, kol atsiduri pačiose medžių viršūnėse, o jos tuo metu banguoja aplinkui kaip žalias jūra. Skamba poetiškai, žinau, bet tikrai taip jaučiasi, kai ten stovi.
Fiziškai tai nėra sunkus žygis. Nueiti taku užtrunka kokias dvi valandas, jei neskubi ir dar užlipi į bokštą. Bet čia ir esmė – tas takas nereikalauja kalnų alpinisto pasirengimo, todėl jame tinka beveik visi: seneliai su vaikaičiais, poros, kompanijos draugų, žmonės, kurie tiesiog norėjo išeiti iš namų sekmadienį.
Kūnui tai duoda daugiau, nei atrodo
Nuolatinis lengvas pakilimas, švarus oras, kvapai – pušų sakai, drėgna žemė po lietaus, kažkoks nesuprantamas gaivumas, kurio niekad nepajusi mieste. Kraujospūdis krenta, širdis plaka lėčiau, net kvėpavimas pasikeičia – tampa gilesnis. Nieko naujo moksle, aišku, bet kai pati tai patiri, atrodo kaip atradimas.
Protas – ta dalis, kurios niekas nesitiki
Man labiausiai užkliuvo ne kūno pojūčiai, o kas vyko galvoje. Pirmus dvidešimt minučių dar mąsčiau apie darbus, nebaigtus laiškus, tą nemalonų pokalbį su viršininku. Tada kažkur po pusvalandžio galva tiesiog… nutilo. Nebuvo minčių apie ateitį ar praeitį. Buvo tik tas takas, medžiai, žingsniai.
Tai vadinama „forest bathing” arba japoniškai shinrin-yoku – sąmoningas buvimas miške, kuris moksliškai įrodytas mažina kortizolio lygį ir stresą. Bet man tai tiesiog pasidarė „tas keliukas, kur galiu pagaliau nutilti”.
Aukštumos bokšte, iš kur matosi visas miškas iki horizonto, yra kažkas, kas verčia sustoti ir tiesiog žiūrėti. Ne fotografuoti, ne rašyti postų – tiesiog žiūrėti. Tokių momentų dabar labai trūksta, nes visada kažkas traukia telefoną.
Praktinės smulkmenos, kurias verta žinoti
Takas apie 3,4 km, medinis, plokščiu paviršiumi, tad ir su vaikų vežimėliu galima. Bokštas primena bebro formą – vaikams patiks, suaugusiems bus keista, bet vaizdas iš viršaus atperka visą keistumą. Geriausia eiti ryte, kol nesusirinko autobusai su turistais, arba vakare, kai šviesa krenta įstrižai per medžius ir viskas apšviesta oranžiniai.
Apsimoka pasiimti vandens, nes vasarą saulė kepina gerokai stipriau, nei tikiesi būnant „miške”. Ir – tai svarbu – palikti telefoną kišenėje bent pusvalandį. Ne dėl to, kad kažkas draustų fotografuoti, o dėl to, kad tas pusvalandis be ekrano yra tikra dovana, kurios pats sau retai duodi.
Ką paimti su savimi grįžtant namo
Grįžęs iš Lajų tako supratau vieną paprastą dalyką – terapija nebūtinai turi būti kabinete, su psichologu ar brangiu SPA paketu. Kartais tai tiesiog du kilometrai medinio tako, kuriuo eini lėtai ir leidi galvai pagaliau pailsėti nuo visko, kas ją kankina kasdien.
Nesitikėjau, kad tokia paprasta veikla – vaikščiojimas per medžių viršūnes – gali tiek daug pakeisti nuotaikoje. Bet pakeitė. Ir dabar, kai jaučiu, kad galva prisipildė iki kraštų, žinau, kur važiuoti. Ne pas terapeutą, o pas medžius. Jie moka klausyti be žodžių, ir tai, pasirodo, kartais būtent to ir reikia.