Kovo pabaiga, balandžio pradžia – tas metas, kai oras dar šaltokas, bet saulė jau kitaip glosto veidą. Būtent tada verta susiruošti į Anykščius, į Lajų taką, kur medžių viršūnės susilieja su dangumi, o kojos pačios prašosi žingsnio.
Nesu didelis gamtos romantikas, bet kažkas tame take priverčia sustoti. Gal aukštis, gal tyla, gal tiesiog tai, kad ten niekas neskuba.
Kodėl būtent pavasarį
Vasarą taku vaikšto minios, ruduo atneša spalvas, o žiema – sniegą ir stingdantį vėją. Pavasaris kitoks – atbudimas dar nepilnas, medžiai tik pradeda sultis kelti, bet oras jau kvepia kitaip. Tas laukimo jausmas, kai gamta dar nepilnai pabudusi, bet jau juda, turi savo žavesį.
Taigi, jei planuojate ten nuvykti, štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti ar išbandyti – vadinkime juos receptais, nors tiksliau būtų sakyti paprasčiausiais patarimais iš patirties.
Pirma. Eikite anksti ryte. Prieš devintą valandą takas dar tuščias, girdisi tik paukščiai ir savo žingsniai. Vėliau atvažiuoja autobusai su turistais, ir tas jausmas dingsta.
Antra. Nesiskubinkite lipti į bokštą. Pats takas tarp medžių viršūnių – dvidešimt metrų aukštyje – jau savaime įspūdingas. Bokštas su savo spirale tik apvainikuoja patirtį, bet nereikia į jį lėkti kaip pas tikslą.
Trečia. Apsirenkite sluoksniais. Pavasario oras Anykščiuose gali per pusvalandį pasikeisti nuo šalto vėjo iki šiltos saulės. Take, virš medžių, vėjas juntamas stipriau nei apačioje.
Kas dedasi galvoje, kai vaikštai viršum medžių
Ketvirta. Pažiūrėkite žemyn, į pušų viršūnes. Keista, bet tas vaizdas kitaip sudėlioja mintis – tarsi matai mišką iš perspektyvos, kurios niekada anksčiau neturėjai.
Penkta. Pasilikite tylą sau. Nereikia visą laiką fotografuoti ar kalbėtis. Kelios minutės be telefono, tiesiog stovint ir klausantis, duoda daugiau nei bet kokia nuotrauka.
Šešta. Pasiimkite arbatos termose. Anykščių regioninis parkas turi vietų, kur galima prisėsti ir pavalgyti, bet šiltas gėrimas iš namų, geriamas žvelgiant į miško horizontą, turi savo skonį.
Septinta. Neskubėkite grįžti į automobilį iškart po tako. Aplink yra takelių, kuriais galima pavaikščioti dar bent pusvalandį – ten mažiau žmonių, daugiau paukščių balsų.
Kai medžiai kalba tyliau už žodžius
Grįžus namo, dar kelias dienas jausiesi kitaip – lyg būtum kažkur pasikrovęs baterijas, kurių net nežinojai, kad išsikrovė. Lajų takas nėra stebuklas, kuris išsprendžia problemas, bet tai vieta, kur galima trumpam pamiršti telefonų skambučius, darbo laiškus ir visą tą triukšmą, kuris mus lydi kasdien.
Pavasaris tam tinka geriausiai – dar ne per karšta, dar ne per daug žmonių, bet jau pakankamai šviesu, kad norėtųsi eiti. Ir gal tie septyni patarimai nėra jokie receptai tikrąja to žodžio prasme, bet jei bent vienas iš jų paskatins nuvažiuoti ir pačiam pasitikrinti – jau bus neblogai.