Kodėl lajų viršūnės nėra paprastas pasivaikščiojimas
Kai žmonės klausia, ar sunku vaikščioti lajų viršūnėmis, dažnai jaučiu, kad jie nevisai supranta, apie ką kalba. Tai nėra kalnų takas su žymėjimais ir mediniais laipteliais. Lajų viršūnės – tai plonas, dažnai kelių centimetrų pločio kraštas, kurio abiejose pusėse yra šimtai metrų bedugnė. Viena netiksliai padėta koja, vienas neteisingai pasirinktas atramos taškas – ir situacija tampa kritine.
Problema ta, kad socialinėje žiniasklaidoje matome nuotraukas, kuriose žmonės šypsodamiesi stovi ant siaurų uolų briaunų, o fone – nuostabūs vaizdai. Kas nematoma: valandų sunkus kopimas iki tos vietos, įtampa, fizinis išsekimas, kartais ir baimė. Dar dažniau nematoma: nelaimingos baigtys, kurios nutinka tiems, kas nepakankamai rimtai žiūri į pasiruošimą.
Lajų viršūnės reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir psichologinio stabilumo, techninio išmanymo bei gebėjimo objektyviai įvertinti riziką. Jei manote, kad pakanka geros fizinės formos – klystate.
Kas iš tikrųjų lemia saugumą ant lajų
Daugelis pradedančiųjų mano, kad svarbiausia – turėti gerą avalynę ir nebijoti aukščio. Realybė kur kas sudėtingesnė. Saugumas ant lajų priklauso nuo kelių tarpusavyje susijusių veiksnių, ir visi jie vienodai svarbūs.
Oro sąlygos – tai pirmasis dalykas, kurį reikia mokėti skaityti. Ne tiesiog pažiūrėti į telefoną ir pamatyti, kad „šiandien giedra”. Kalnuose oras keičiasi per minutes. Ryte gali būti saulėta, o po dviejų valandų – miglota ir vėjuota. Vėjas ant lajų viršūnės yra ne nepatogumas, o gyvybinė grėsmė. 30-40 km/val greičio vėjas gali tiesiog nustumti jus nuo krašto. Migla panaikina orientaciją erdvėje – nematote, kur žengiate, kiek toli yra kraštas, ar paviršius kyla, ar leidžiasi.
Uolų būklė keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir paros. Rytinis šerkšnas padaro akmenis slidžius kaip ledas. Po lietaus kai kurios uolos tampa muilinos. Vasarą karštis gali sukelti akmenų byrėjimą – terminis plėtimasis ir susitraukimas lemia, kad uolų paviršius tampa nestabilus. Tai reiškia, kad ta pati vieta, kuri birželį buvo saugu, rugpjūtį gali būti pavojinga.
Jūsų fizinė būklė turi būti įvertinta sąžiningai. Jei vakar blogai miegojote, jei šiandien jau praėjote 15 kilometrų iki lajų, jei jaučiate nuovargį – atsisakykite. Nuovargis lemia sumažėjusį dėmesį, lėtesnes reakcijas, blogesnę koordinaciją. Ant lajų viršūnės tai gali būti lemtinga.
Įranga: ką tikrai reikia turėti, o kas tik sukelia iliuziją saugumo
Kalbant apie įrangą, žmonės dažnai klysta dviem kryptimis. Vieni eina visiškai nepasiruošę, kiti – prikrauna ant savęs viską, ką tik gali nusipirkti alpinizmo parduotuvėje. Abi strategijos klaidingos.
Avalynė – tai vienintelis dalykas, kuriame negalima taupyti ir kompromisų. Reikia batų su kietais, nelankstančiais padais ir agresyvia protektora. Ne bėgimo batelių, ne turistinių batų su minkštais padais. Jūsų pėdai reikia stabilumo ant mažo paviršiaus. Kai stovite ant 5 cm pločio uolos, avalynės konstrukcija tiesiogiai lemia, ar išlaikysite pusiausvyrą.
Šalmas – čia prasideda ginčai. Daugelis patyrusiųjų jo nenešioja. Argumentas: „Jei krisi nuo lajų, šalmas nepadės”. Iš dalies tiesa, bet ne visa. Šalmas apsaugo nuo krentančių akmenų, kuriuos gali numesti kiti žmonės virš jūsų, arba kurie gali atsipalaiduoti natūraliai. Jis taip pat apsaugo, jei paprasčiausiai suklupsite ir trenksite galvą į uolą. Ar būtina? Ne visada. Ar protinga? Dažniausiai taip.
Virvė ir draudimas – štai čia prasideda tikroji problema. Daugelis pradedančiųjų mano, kad virvė automatiškai reiškia saugumą. Bet jei nežinote, kaip teisingai ją naudoti, ji gali būti net pavojingesnė nei jos nebuvimas. Virvė ant lajų reikalauja žinoti, kaip įrengti draudimo taškus, kaip teisingai judėti su virve, kaip valdyti jos ilgį ir įtempimą. Blogai įrengtas draudimas sukuria iliuziją saugumo, kuri skatina rizikuoti labiau.
Jei nežinote, kaip profesionaliai naudoti alpinistinę įrangą – geriau eikite be jos, bet rinkitės tik tuos maršrutus, kurie neturi techninių sunkumų. Arba – ir tai geriausia – eikite su patyrusiu vadovu, kuris moka.
Technika: kaip judėti, kad nemirtumėte
Judėjimas ant lajų viršūnės nėra paprastas ėjimas. Tai kontroliuotas, apgalvotas kiekvienas žingsnis. Daugelis nelaimingų atsitikimų įvyksta ne todėl, kad žmonės neturi fizinės galios, o todėl, kad nežino, kaip teisingai judėti.
Trijų taškų taisyklė – visada turite turėti tris stabilius atramos taškus. Dvi kojos ir viena ranka, arba dvi rankos ir viena koja. Niekada nejudinkite dviejų galūnių vienu metu. Tai atrodo lėtai ir neefektyvu, bet būtent tai išlaiko jus gyvus.
Svorio centras turi būti kuo arčiau uolos. Ne atsilošę atgal, ne pasilenkę per daug į priekį. Kūnas turi būti beveik statmenas paviršiui, o judesiai – sklandūs, be staigių posūkių. Kai žmonės išsigąsta, jie instinktyviai linksta atgal nuo bedugnės – ir būtent tai didina kritimo riziką, nes svorio centras pasislenka nuo atramos.
Žvilgsnis – žiūrėkite ten, kur žengiate, ne į bedugnę. Tai atrodo akivaizdu, bet daugelis žmonių negali atsispirti pagundai pažvelgti žemyn. Problema ta, kad žiūrėdami žemyn prarandate erdvinę orientaciją, galite pajusti galvos svaigimą, o svorio centras automatiškai pasislenka.
Psichologija: kai protas tampa didžiausiu priešu
Galite būti fiziškai pasiruošę, turėti geriausią įrangą, žinoti visas technines detales – ir vis tiek susidurti su problema, kuri vadinama „exposure”. Tai psichologinė reakcija į erdvės atvirumą, į bedugnės buvimą šalia.
Kai kurie žmonės tiesiog negali su tuo susidoroti. Ir tai nėra silpnumo ženklas. Tai normali biologinė reakcija į pavojų. Problema ta, kad ant lajų viršūnės panikos priepuolis gali būti mirtinas. Jei pradėsite hiperventiliuoti, jei jūsų raumenys įsitemps, jei pradėsite drebėti – situacija tampa nekontroliuojama.
Kaip žinoti, ar psichologiškai pasiruošę? Pradėkite nuo paprastesnių vietų. Jei ant dviejų metrų aukščio uolos jau jaučiate diskomfortą – neikite į vietas, kur kritimas reiškia šimtus metrų. Jei galite ramiai stovėti ant 10-20 metrų aukščio krašto, greičiausiai susidorosite ir su didesniu aukščiu. Bet tai ne garantija.
Svarbu suprasti skirtumą tarp sveikos baimės ir paralizuojančios panikos. Sveika baimė padidina dėmesį, padaro jus atsargesnį, mobilizuoja. Panika paralyžiuoja, panaikina racionalų mąstymą, sukelia fizinius simptomus. Jei jaučiate, kad artėja panika – sustokite, atsisėskite (jei įmanoma), giliai kvėpuokite, laukite, kol praeis. Jei nepraeis – grįžkite atgal.
Kada atsisakyti: išmintis svarbesnė už ambicijas
Viena didžiausių problemų kalnuose – žmonių nesugėbėjimas atsisakyti. Nuėjote pusę kelio, įdėjote daug pastangų, draugai laukia viršūnėje, norite tos nuotraukos socialiniams tinklams. Bet kažkas ne taip – oras blogėja, jaučiatės blogai, maršrutas sunkesnis nei tikėjotės.
Statistika žiauri: dauguma nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta ne kylant, o leidžiantis. Kodėl? Nes žmonės išnaudoja visas jėgas kopimui, o grįžti reikia tuo pačiu pavojingu keliu, tik dabar esate išsekę, saulė leidžiasi, temperatūra krenta. Ir štai čia įvyksta klaidos.
Aiškūs kriterijai, kada grįžti:
– Jei pasiekėte pusę savo laiko ar energijos atsargų, o viršūnė dar toli
– Jei oro sąlygos blogėja (stiprėja vėjas, kyla migla, pradeda lyti)
– Jei bent vienas grupės narys jaučiasi blogai ar išsigandęs
– Jei maršrutas pasirodo sunkesnis nei tikėjotės
– Jei pradeda temti, o jūs dar neate atgalinio kelio viduryje
Nėra gėda grįžti. Kalnas niekur nedingsta – galėsite sugrįžti kitą kartą, geriau pasiruošę. Bet jei įvyks nelaimingas atsitikimas, kito karto gali nebūti.
Grupė ar vienas: kas saugiau ir kodėl
Populiarus mitas: grupėje saugiau. Realybė: priklauso nuo grupės. Bloga grupė gali būti pavojingesnė nei vienišas žygis.
Grupės privalumai: galite vienas kitam padėti, jei kas nors susirgsta ar susižeidžia; galite pasitarti dėl maršruto; psichologiškai lengviau; jei kas nutinka, kiti gali kviesti pagalbą.
Grupės trūkumai: silpniausias narys lemia visos grupės greitį ir saugumą; grupinė dinamika gali skatinti rizikuoti (niekas nenori atrodyti silpnas); didesnis triukšmas ir judėjimas gali sukelti akmenų griūtis; ant siaurų lajų grupė turi laukti, kol visi pereina – tai ilgina buvimą pavojingoje vietoje.
Jei einate grupėje, būtinai:
– Iš anksto aptarkite, kas yra lyderis ir priima sprendimus
– Susitarkite dėl signalų ir komunikacijos
– Įsitikinkite, kad visi turi panašų patirties lygį
– Nedarykite spaudimo silpnesniems nariams
– Turėkite aiškų planą, kas daryti ekstremalioje situacijoje
Vienišas žygis gali būti saugus, jei esate patyrę, puikiai žinote maršrutą, turite patikimą komunikacijos priemonę ir kažkas žino, kur esate bei kada turėtumėte grįžti. Bet pradedantiesiems vienišas žygis į sudėtingas vietas yra neprotingas rizikavimas.
Kai viskas sujungiama: realus požiūris į lajų viršūnes
Po visų šių detalių, patarimų ir perspėjimų galite pagalvoti, kad lajų viršūnės yra pernelyg pavojingos ir geriau jų visai vengti. Bet tai būtų klaidinga išvada. Tiesa ta, kad su tinkamu pasiruošimu, realistiniu savęs įvertinimu ir protingu požiūriu į riziką, lajų viršūnės gali būti ne tik saugios, bet ir neįtikėtinai atgaivinančios patirtys.
Esmė – nepulti į kraštutinumus. Nereikia būti nei pernelyg drąsiam, nei pernelyg bailiam. Reikia būti protingam. Tai reiškia pradėti nuo paprastų maršrutų ir palaipsniui didinti sudėtingumą. Tai reiškia investuoti į tinkamą įrangą ir mokymą. Tai reiškia išmokti klausytis savo kūno ir proto signalų.
Geriausias patarimas, kurį galiu duoti: raskite patyrusi vadovą ar instruktorių pirmiesiems žygiams. Taip, tai kainuoja pinigų. Bet tai kainuoja mažiau nei gelbėjimo operacija ar, dar blogiau, laidotuvės. Patyrę žmonės mato pavojus, kurių jūs net nepastebite. Jie moko ne tik technikų, bet ir požiūrio, sprendimų priėmimo, rizikos valdymo.
Ir galiausiai – atminkite, kad kalnai ir lajų viršūnės neturi jums nieko įrodyti. Jūs neprivalote ten eiti. Bet jei nusprendžiate eiti, padarykite tai protingai, atsakingai ir su pagarba gamtos jėgoms, kurios yra daug galingesnės už mus.