Jei kada teko važiuoti pro Anykščius ir matyti tą keistą, į dangų kylančią konstrukciją miško viršūnėse – tai greičiausiai buvo Lajų takas. Prisipažinsiu, pirmą kartą ten nuvykau visai atsitiktinai, nes draugai pasiūlė „važiuojam, pažiūrėsim, kas ten per stebuklas”. Ir žinot ką? Nesigailėjau nė minutės, nors kojos vakare skaudėjo kaip po maratono.
Kas per daiktas tas Lajų takas
Trumpai – tai medinis takas, pastatytas virš miško, kuris tave vedžioja tarp medžių viršūnių, o galiausiai atveda prie bokšto su spirale, kylančia dar aukščiau. Iš viso apie 41 metrą virš žemės pakyli, jei einate visą trasą iki galo. Vaizdai atsiveria tokie, kad net telefono kamera nesugeba visko sutalpinti į vieną kadrą – bandžiau, žinau iš savo patirties.
Vieta patogi tuo, kad nereikia jokios specialios fizinės formos ar alpinisto įgūdžių. Takas plokščias, saugus, su turėklais, tinkamas tiek jaunimui, tiek senjorams, tiek šeimoms su vaikais vežimėliuose (nors į patį bokštą su vežimėliu jau nelabai).
Ką pasiimti ir kaip apsirengti
Čia dabar rimtai – neapsigaukite, jei diena atrodo saulėta ir šilta miesto centre. Miške, ypač virš medžių lajų, visada vėsiau ir vėjuočiau. Aš kartą nuvažiavau vasarą su trumpom rankovėm, galvodama, kad bus karšta – klydau. Vėjas ten pučia gerokai stipriau nei apačioje, tad lengvas džemperis ar striukė tikrai nepakenks.
- Patogūs batai – takas medinis, bet lietingu oru gali būti slidoka
- Vandens butelis, ypač jei einate su vaikais
- Fotoaparatas arba bent jau įkrautas telefonas – nuotraukų progų bus daugiau nei tikitės
- Vėjui atspari striukė, net jei orų prognozė žada gerą orą
Ir dar vienas dalykas, kurį sužinojau savo kailiu – jei bijote aukščio, gerai pagalvokite prieš lipant į bokšto viršūnę. Spiralinis takas aukštyn atrodo saugus, bet kai pradedi suktis ratais vis aukščiau, o po kojomis matai tolstančią žemę pro metalinį grotelinį grindinį, jausmas gali būti keistokas. Draugė, bijanti aukščio, sustojo pusiaukelėje ir toliau nebeėjo – ir tai visiškai normalu, niekas nespaudžia lipti iki galo.
Ko tikėtis pačioje kelionėje
Pirmiausia – laiko reikės daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors takas nėra ilgas, žmonės ten sustoja kas kelis metrus fotografuotis, apžiūrinėti informacines lenteles apie medžius ir gamtą, tiesiog stebėti vaizdus. Skaičiuokite mažiausiai porą valandų, jei norite viską ramiai apžiūrėti, o ne skubėti kaip į darbą.
Antra – savaitgaliais ir švenčių dienomis būna gana daug žmonių. Jei norite ramesnio, mažiau žmonių apspiesto pasivaikščiojimo, rinkitės darbo dieną arba anksti rytą. Aš važiavau šeštadienį vidurdienį ir eilė prie bilietų kasos buvo tikrai neblogo dydžio.
Trečia – šalia tako yra ir kitų pramogų, pavyzdžiui, sraigės formos laiptai bokšte arba galimybė nusileisti nuo bokšto slidėmis (jos veikia tik tam tikru sezono metu, tad pasitikrinkite iš anksto). Verta skirti laiko ir tam, o ne tik pačiam takui.
Kelios smulkmenos, kurias sužinojau per vėlai
Bilietus geriau pirkti iš anksto internetu, ypač jei planuojate atvažiuoti savaitgalį – taip išvengsite eilių prie kasos. Taip pat verta pasidomėti, ar tą dieną nevyksta kokie nors renginiai ar techninė priežiūra, nes kartais takas gali būti laikinai uždarytas dalimis.
Šalia yra ir automobilių stovėjimo aikštelė, bet karštu sezonu ji irgi būna sausakimša, tad geriau atvažiuoti kiek anksčiau nei planuojate.
Vietoj atsisveikinimo – ką pasiimsi namo
Grįžau iš to takelio ne tik su nuotraukom telefone, bet ir su tokiu keistu, sunkiai apibūdinamu jausmu – lyg trumpam pabėgi nuo visos kasdienybės triukšmo ir pažvelgi į pasaulį iš kitos perspektyvos. Skamba gal ir patetiškai, bet stovint virš medžių viršūnių, kai vėjas pučia į veidą ir matai begalinį mišką iki horizonto, tikrai užsimiršti visos tos telefono pranešimų krūvos ir darbo el. laiškų.
Jei dar nebuvote – tikrai verta nuvažiuoti bent kartą. O jei jau buvote – gal laikas grįžti kitu metų laiku, nes ruduo su savo spalvom ar žiema su sniegu ant medžių, sako, atrodo visai kitaip nei vasarą. Aš pati jau planuoju sugrįžti rudenį, pasižiūrėti, ar tas jausmas pasikartos.