Kai pirmą kartą išgirdau apie taką, kylantį virš pušų viršūnių, pagalvojau – kam žmogui reikia vaikščioti ten, kur paprastai skraido tik paukščiai. Bet nuvažiavus į Anykščius ir pastačius koją ant metalinės konstrukcijos, kuri tyliai supasi vėjyje, suprantu – yra kažkas keista ir gražu tame, kai miškas pasirodo iš viršaus, o ne iš apačios, kaip esame įpratę.
Kas iš tikrųjų laukia tenai, aukštybėse
Lajų takas driekiasi Anykščių regioniniame parke, netoli Angelų kalno komplekso. Tai apie 400 metrų ilgio metalinė konstrukcija, kylanti virš miško palaipsniui, kol pasiekia bokštą, iš kurio atsiveria vaizdas, verčiantis pamiršti, kad prieš dešimt minučių dar stovėjai ant žemės. Aukščiausias taškas – daugiau nei 30 metrų virš žemės paviršiaus, o tai reiškia, kad žmonėms, kurie nemėgsta aukščio, teks nusiraminti ir pasitikėti inžinieriais, kurie tą konstrukciją suprojektavo su aiškiu tikslu – kad ji laikytųsi.
Takas nėra vien tik kelias iš taško A į tašką B. Jis vingiuoja, sukasi spirale, leidžia pažvelgti į medžių viršūnes iš skirtingų kampų, tarsi rodytų, kad gamta turi savo architektūrą, kurios iš apačios niekaip nepamatysi.
Ką verta žinoti prieš išeinant iš namų
Pirmiausia – avalynė. Nesu tas žmogus, kuris moko kitus, ką avėti, bet patikėkite, aukštakulniai ar šlepetės čia bus jūsų priešai. Takas metalinis, kartais slidus po lietaus, todėl patogūs batai su gera padu – ne rekomendacija, o būtinybė.
Antra – laikas. Geriausia atvykti anksti ryte arba vėlyvą popietę, kai saulė nešvokščia tiesiai į akis ir turistų srautas dar neprisirinkęs. Vasarą, ypač savaitgaliais, žmonių būna tiek, kad jausiesi ne miško takelyje, o priešpiečio metu prekybos centre.
Trečia – oras. Jei žinia rodo lietų su perkūnija, geriau atidėti kelionę. Metalinė konstrukcija ir žaibai – derinys, kurio niekas nenori patikrinti asmeniškai.
- Patogūs, neslystantys batai
- Vandens buteliukas, nes kylant saulėje ištroškimas ateina greičiau nei tikitės
- Fotoaparatas ar telefonas su pilna baterija – vaizdai verti to
- Šiek tiek kantrybės, jei takas pilnas žmonių
Apie tuos, kurie bijo aukščio
Sakysiu atvirai – jei jums svaigsta galva net nuo trečio balkono aukšto, Lajų takas gali tapti iššūkiu. Tačiau konstrukcija suprojektuota taip, kad pojūtis nebūtų staigus – aukštis auga palaipsniui, tad kūnas turi laiko priprasti. Daugelis, kurie atėjo su baime, nusileidžia su nuostaba, kad įveikė kažką, ką manė esant neįveikiama.
Vaikams takas taip pat tinkamas, nors tėvams teks budriai stebėti mažuosius, kurie, atrodo, aukščio nebijo iš principo ir mielai bėgiotų palei turėklus, tarsi tai būtų žaidimų aikštelė.
Kas laukia bokšto viršuje
Pasiekus aukščiausią tašką, atsiveria vaizdas, kuris priverčia stabtelėti net tuos, kurie visą kelią skundėsi, kad kojos pavargo. Miškas nusidriekia iki horizonto, o žmonės apačioje atrodo maži, tarsi žiūrėtum į gyvenimą per kitą optiką – tokią, kur smulkmenos praranda reikšmę.
Rudenį, kai lapai įgauna vario ir aukso spalvas, vaizdas tampa dar sodresnis, tarsi gamta būtų nusprendusi parodyti visą savo paletę vienu metu. Žiemą, kai sniegas dengia viską, takas tampa tylesnis, beveik meditatyvus – tuomet čia mažiau žmonių, o tyla tarp pušų šakų skamba beveik apčiuopiamai.
Vietoj atsisveikinimo – kelios mintys iš aukštumos
Lajų takas nėra vien turistinis objektas, kurį reikia pažymėti sąraše ir pamiršti. Tai vieta, kuri primena, kad kartais reikia pakilti aukščiau įprasto žvilgsnio taško, kad pamatytum tai, kas visada buvo šalia, tik niekada nebuvai pasižiūrėjęs iš tos pusės. Pasiruošimas nesudėtingas – geri batai, šiek tiek laiko ir noras leisti sau nustebti. O tai, ką gausite mainais – kelias minutes, kai pasaulis atrodo platesnis, o kvėpavimas laisvesnis – verta net ir tų kelių dešimčių metrų virš žemės.