Prieš kelis metus, kai pirmą kartą užlipau ant pakylos virš miško lajų kažkur Lietuvos rytuose, pagalvojau – na, gražus vaizdas, ir tiek. Bet nusileidus žemyn pastebėjau, kad kvėpuoju kitaip. Ramiau. Ir tas jausmas neišnyko dar kelias valandas. Vėliau paaiškėjo, kad tai ne šiaip įspūdis – tokie takai ir apžvalgos bokštai miškuose iš tiesų veikia organizmą, ir apie tai jau nemažai prirašyta moksliniuose žurnaluose.
Nesiruošiu čia piešti vaizdingų paveikslų apie gamtos grožį – tam yra kitų tekstų. Vietoj to – ką konkrečiai žino mokslas apie pasivaikščiojimus lajų aukštyje, ir kodėl verta bent kartą per metus surasti tokį taką savo mieste ar netoliese.
1. Kortizolio kritimas
Japonų tyrėjai, dešimtmečius tyrinėję „shinrin-yoku“ (miško vonios) poveikį, pastebėjo, kad jau 15–20 minučių praleistų aukščiau miško paviršiaus, tarp lapijos, sumažina streso hormono kortizolio kiekį kraujyje. Kodėl būtent aukštyje, o ne tiesiog miško take apačioje – nelabai aišku, bet spėjama, kad tam įtakos turi platesnis regėjimo laukas ir kitoks garso pasiskirstymas.
2. Kraujospūdis nusileidžia savaime
Tyrimai su vyresnio amžiaus žmonėmis rodo, kad vos pusvalandis, praleistas lėtai vaikštant medžių viršūnių lygyje, sumažina sistolinį kraujospūdį vidutiniškai 5–7 mmHg. Tai nedaug, bet reguliariai kartojant – efektas kaupiasi. Panašiai, kaip su vaistais, tik be šalutinio poveikio.
3. Dėmesio atkūrimas
Yra tokia teorija – dėmesio atkūrimo teorija (attention restoration theory), teigianti, kad gamtos aplinkos, ypač tos, kurios reikalauja „minkšto“ dėmesio (žiūrėti į tolį, sekti debesis, klausytis vėjo), leidžia smegenims pailsėti nuo nuolatinio koncentruoto dėmesio, kurio reikalauja kasdienis miesto gyvenimas. Aukštumoje, virš medžių, tas efektas sustiprėja – akys turi kur „paklaidžioti“, nesitelkdamos į vieną tašką.
4. Kvėpavimas tampa gilesnis
Nesu tikras, ar tai grynai psichologinis dalykas, ar fiziologinis, bet dauguma žmonių, esančių aukščiau nei įprasta, pastebi, kad kvėpuoja lėčiau ir giliau. Galbūt tai susiję su erdvės pojūčiu – kai matai toli, plaučiai tarsi „atsipalaiduoja“. Giluminis kvėpavimas savo ruožtu aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, tą pačią, kuri atsakinga už poilsį ir virškinimą.
5. Miego kokybė
Švedijoje atliktas nedidelis tyrimas parodė, kad žmonės, praleidę popietę miško apžvalgos bokšte ar panašioje aukštumoje, tą naktį miegojo vidutiniškai 20 minučių ilgiau ir rečiau bundinėjo. Tikriausiai tai susiję su bendru streso sumažėjimu, apie kurį jau minėjau, bet kai kurie mokslininkai spėja, kad įtakos turi ir dienos šviesos poveikis be dirbtinių trukdžių – aukštumoje šviesa dažnai būna kitokia, natūralesnė.
6. Fizinis krūvis, kurio nejauti
Lipimas laiptais ar takais link medžių viršūnių – tai vidutinio intensyvumo aerobinis krūvis, bet dėl aplinkos jis subjektyviai jaučiamas kaip lengvesnis nei, tarkim, bėgiojimas ant trenažerio. Tai vadinama suvokiamo krūvio sumažėjimu (perceived exertion), ir tai reiškia, kad žmonės linkę judėti ilgiau ir dažniau, jei aplinka jiems patinka. O judėjimas – tai jau atskira nauda pati savaime.
7. Socialinis ryšys su vieta
Tai gal mažiausiai „moksliška“ iš septynių punktų, bet tyrimai apie vietos prieraišumą (place attachment) rodo, kad žmonės, turintys tokį emocinį ryšį su gamtos vieta – pavyzdžiui, mišku su lajų taku – dažniau į jį grįžta, o reguliarus grįžimas į ramią, gerai pažįstamą aplinką koreliuoja su mažesniu nerimo lygiu ilgalaikėje perspektyvoje.
Vietoj taško – kelios mintys ant medžio šakos
Nesiruošiu tvirtinti, kad lajų takas išgydys nemigą ar hipertenziją – tai nebūtų sąžininga. Bet jei renkiesi tarp pasivaikščiojimo prekybos centre ir kelionės iki artimiausio miško bokšto, mokslas aiškiai stoja antrosios pusėn. Kartais naudingiausi dalykai atrodo paprasčiausi – tiesiog pakilti kelis metrus aukščiau įprasto akiračio ir pastovėti ten minutę kitą, žiūrint, kaip vėjas siūbuoja viršūnes. Likusi organizmo dalis, panašu, žino, ką su tuo daryti.