Kas tie lajų takai ir kodėl verta nerimauti?
Jei dar nesi bandęs lajų takų, gali atrodyti, kad tai kažkas tarp nuotykių parko ir cirko – vaikštai medžių viršūnėmis, po kojomis siūbuoja lynai, o žemė kažkur toli apačioje. Iš dalies taip ir yra. Bet prieš pirmą kartą ten koją keliant, verta žinoti kelias dalykus, kurie gali išgelbėti tiek nervus, tiek kelnes.
Lajų takai – tai specialiai įrengtos trasų sistemos medžių lajose, kur lankytojai juda nuo platformos prie platformos, kabindamiesi prie saugos lynų. Skamba paprasta, bet realybė šiek tiek kitokia, ypač kai pirmą kartą atsistoji ant siūbuojančio tiltelio ir suvoki, kad žemė yra kokių dešimt metrų žemiau.
Prieš einant – pasiruošimas, kuris iš tikrųjų svarbus
Pirma ir svarbiausia – avalynė. Rimtai, tai ne tas atvejis, kai gali ateiti su šlepetėmis ar kokiais nors mados batais. Reikia uždarų batų su gera padų gripa. Kojos turi jaustis saugiai, nes didelė dalis judėjimo vyksta ant siaurų lynų ar medinių lentų, kurios gali būti drėgnos.
Drabužiai – patogūs, nelabai plačiais rankoviais. Plačios rankovės gali kibti prie įrangos, o tai ne tik nepatogu, bet ir gali išgąsdinti. Jei turi ilgus plaukus – susirišk. Tai skamba kaip smulkmena, kol pirmą kartą vėjas juos nupučia tiesiai ant veido tuo momentu, kai reikia susikoncentruoti.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį mažai kas kalba – psichologinis pasiruošimas. Jei žinai, kad aukštis tau kelia nerimą, tai nereiškia, kad nereikia eiti. Bet verta sau iš anksto pasakyti: bus momentų, kai bus nejauku. Tai normalu. Svarbu kvėpuoti ir judėti toliau, o ne sustoti viduryje traso ir laukti, kol kažkas ateis gelbėti.
Instruktažas – klausyk, net jei atrodo nuobodu
Kiekvienas lajų takų centras prieš pradedant privalo pravesti instruktažą. Ir čia yra viena iš tų situacijų, kai tikrai verta klausytis, o ne žiūrėti į telefoną. Instruktoriai paaiškina, kaip tinkamai naudotis karabinais, kaip perkelti saugos sistemą nuo vieno lyno prie kito ir ką daryti, jei įstringi.
Karabinų perkėlimas – tai pats svarbiausias įgūdis. Taisyklė paprasta: niekada abu karabinai negali būti atjungti vienu metu. Visada vienas turi likti prie lyno. Tai skamba logiškai, bet kai esi aukštai, siūbuoji ir nori greičiau pereiti – rankos kartais ima veikti greičiau nei galva. Todėl reikia, kad ši taisyklė taptų automatizmu dar prieš kylant aukštyn.
Ant tako – kaip elgtis, kad būtų smagu, o ne baisu
Tempas – vienas iš dažniausių klaidų šaltinių. Pradedantieji arba eina per lėtai ir per daug galvoja apie kiekvieną žingsnį, arba per greitai, nes nori kuo greičiau baigti. Abu kraštutinumai nėra geri. Optimalus tempas – toks, kuris leidžia jaustis kontroliuojančiam situaciją, bet nesustojant be reikalo.
Jei jauti, kad pradedi paniškai – sustok, laikykis abiem rankomis ir giliai įkvėpk. Neskubėk. Jokia eilė už nugaros nėra verta to, kad prarastum galvą. Beje, jei kiti laukia – tiesiog pasakyk, kad reikia minutės. Normalūs žmonės supras.
Ir dar: žiūrėk į priekį, ne žemyn. Tai klasikinis patarimas, bet jis veikia. Kai akys randa kitą platformą ar atramą, smegenys ima mažiau dramatizuoti.
Kai viskas baigta – ką tai reiškia?
Nusileidi žemyn ir pirmiausia pastebi, kad kojos šiek tiek dreba. Tai normalu – raumenys dirbo kitaip nei įprastai, o adrenalinas dar nespėjo visiškai išsisklaidyti. Po to ateina kažkas panašaus į pasitenkinimą – tas jausmas, kai padarei kažką, kas iš pradžių atrodė neįmanoma arba bent jau labai nepatogu.
Lajų takai nėra apie tai, kad esi drąsus ar sportiška. Jie apie tai, kad kartais verta išeiti iš komforto zonos – ne dėl to, kad kažkas taip sako, o dėl to, kad tas siūbuojantis tiltelis tarp dviejų ąžuolų gali tapti viena iš tų patirčių, kurią prisimeni ilgai. Svarbiausia – pasiruošti, klausytis ir nepamiršti kvėpuoti.