Kai žemė lieka po kojomis – pirmieji žingsniai į aukštumas
Prisimenu savo pirmąjį kartą, kai įkopiau į specialiai įrengtą taką tarp medžių viršūnių. Rankos drėko, širdis daužėsi kaip beprotė, o žemė po kojomis atrodė nepriimtinai toli. Bet kai pagaliau išdrįsau pakelti akis ir pasižiūrėti aplink – supratau, kad tai viena iš tų patirčių, kurios keičia perspektyvą ne tik fizine, bet ir perkeltine prasme.
Pasivaikščiojimai lajų viršūnėmis, arba kaip juos dar vadina – treetop walking, canopy walks – pastaraisiais metais tapo neįtikėtinai populiarūs visame pasaulyje. Ir ne be pagrindo. Tai galimybė pamatyti gamtą visiškai kitaip, pajusti adrenaliną, bet kartu išlikti gana saugioje aplinkoje. Tačiau kaip ir bet kokia veikla, susijusi su aukščiu ir tam tikra rizika, tai reikalauja rimto pasirengimo ir atsakingo požiūrio.
Daugelis žmonių klausia manęs: „Ar tai saugu?” Atsakymas paprastas ir sudėtingas vienu metu – taip, jei žinai, ką darai, ir ne, jei į tai žiūri per daug lengvabūdiškai. Šiame straipsnyje pasidalinsiu visa, ką reikia žinoti prieš leidžiantis į šią nuotykį.
Ką reikia žinoti apie savo kūną ir galimybes
Pirmiausia būkime sąžiningi patys su savimi. Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis nėra ekstremalus sportas, bet tai tikrai nėra ir paprastas pasivaikščiojimas parke. Jūsų fizinė būklė turi būti bent jau vidutinė. Nebūtina būti olimpiniu čempionu, tačiau turėtumėte sugebėti:
Užlipti keliais laiptų aukštais be didelio uždusimo. Išlaikyti pusiausvyrą ant nelygaus paviršiaus. Kontroliuoti savo judesius ir nejudėti impulsyviai. Turėti bent minimalią rankų jėgą, nes kartais reikės laikytis ar persikelti per kliūtis.
Jeigu turite bet kokių sveikatos problemų – širdies ligų, svaigimo priepuolių, stipraus aukščio baimės, epilepsijos – būtinai pasikonsultuokite su gydytoju. Ir ne todėl, kad noriu jus atgrasyti, o todėl, kad saugumas visada turi būti prioritetas. Pažįstu žmogų, kuris nuslėpė savo širdies aritmijos problemą ir vos nenugriuvo nuo tiltelio, kai jam staiga pasuko galva. Nereikia tokių herojiškų gestų – jie nieko gero neatneša.
Dar vienas svarbus dalykas – psichologinis pasirengimas. Aukščio baimė yra visiškai normali, tai evoliucinis mechanizmas, kuris saugo mus nuo pavojų. Bet jeigu jūs jau dabar, skaitydami šį straipsnį ir įsivaizduodami save ant tiltelio tarp medžių, jaučiate panikos ataką – galbūt verta pradėti nuo kažko žemiau. Nėra gėda pripažinti savo ribas.
Tinkamos įrangos pasirinkimas – ne vieta taupymui
Dažniausiai organizuotuose takuose visą saugumo įrangą jums suteikia vietoje. Bet tai nereiškia, kad galite ateiti bet kokiais drabužiais ir avalyne. Esu mačiusi žmonių, ateinančių su šlepetėmis ar aukštakulniais – tai ne juokas, o tikra rizika sau ir kitiems.
Avalynė turi būti uždara, su gera padų sukimba. Geriausiai tinka sportiniai batai ar žygio batai. Jie turi tvirtai laikytis ant kojos – jokių laisvų sandalų ar šlepečių. Viena moteris kartą prarado batą per patį pasivaikščiojimą, ir nors tai buvo juokinga, jai teko likusi kelią eiti vienu batu, o tai tikrai nebuvo patogu ir saugu.
Drabužiai turėtų būti patogūs, leidžiantys laisvai judėti. Jokių ilgų sijonų ar plačių paltų, kurie gali už kažko užsikabinti. Geriausia – sportinė apranga arba paprastos kelnės ir marškinėliai. Atsižvelkite į orą – jei vėsu, geriau apsirengti sluoksniuotai, nes fizinis aktyvumas šildys, bet aukštai tarp medžių gali būti vėsiau nei žemėje.
Jei organizatoriai nesuteikia pirštinių – apsvarstykite galimybę pasiimti savo. Ypač jei takas ilgas ir reikės daug laikytis už lynų ar turėklų. Pirštinės apsaugo rankas nuo nuospaudų ir trinties.
Kas dėl asmeninių daiktų – kuo mažiau, tuo geriau. Telefonas gali būti naudingas nuotraukoms, bet jis turi būti saugiai pritvirtintas. Geriausia – specialiame kišenėje su užtrauktuku arba ant virvutės ant kaklo. Esu girdėjęs istorijų apie nukritusius telefonus, fotoaparatus, net akinius nuo saulės. Kai jie krinta iš 15-20 metrų aukščio, atgal jų tikrai negausite.
Kaip pasirinkti tinkamą taką ir organizatorių
Ne visi lajų takai yra vienodi. Kai kurie skirti šeimoms su vaikais ir yra tik kelių metrų aukštyje, kiti – tikri iššūkiai net patyrusiam nuotykių ieškotojui. Todėl labai svarbu iš anksto išsiaiškinti, ko tikėtis.
Pirmiausia pažiūrėkite, ar organizatorius turi visus reikiamus leidimus ir sertifikatus. Tai nėra smulkmena – tai jūsų gyvybės garantija. Rimti operatoriai visada viešai skelbia savo licencijas, draudimą, saugumo standartus. Jei svetainėje apie tai nė žodžio – tai jau raudonas signalas.
Paskambinkite ar parašykite organizatoriams ir paklauskite:
– Koks tako aukštis ir ilgis?
– Kiek laiko vidutiniškai užtrunka maršrutas?
– Koks maksimalus dalyvių skaičius grupėje?
– Ar bus instruktorius ar vadovas?
– Kokia saugumo sistema naudojama?
– Ar yra amžiaus, svorio ar ūgio apribojimai?
– Kas nutinka blogų oro sąlygų atveju?
Geri organizatoriai į šiuos klausimus atsakys išsamiai ir kantriai. Jei jaučiate, kad jums skuba atsakyti arba vengia konkrečių atsakymų – ieškokite kitos vietos.
Paskaitykite atsiliepimus internete, bet būkite kritiški. Vienas neigiamas atsiliepimas tarp šimto teigiamų gali būti atsitiktinumas, bet jei matote pasikartojančias problemas – tai jau tendencija. Ypač atkreipkite dėmesį į atsiliepimus, kuriuose minimas saugumas, personalo profesionalumas, įrangos būklė.
Saugumo instruktažas – ne formalumas, o gyvybės draudimas
Kai atvykstate į vietą, jums bus pateiktas saugumo instruktažas. Žinau, kad gali būti pagunda jį praleisti pro ausis, ypač jei matote, kad tai standartinė procedūra, kuri kartojama kiekvienai grupei. Bet būtent čia slypi kritinė informacija, kuri gali išgelbėti jūsų gyvybę.
Klausykitės dėmesingai. Jei kažko nesupratote – klauskite. Nėra kvailų klausimų, kai kalbama apie saugumą. Instruktorius paaiškins, kaip veikia jūsų apdraudimo sistema – dažniausiai tai bus karabinai, kurie jus jungia su saugumo lynu. Šiuolaikinėse sistemose naudojamos dvigubos apsaugos – tai reiškia, kad net jei vienas karabinas atsikabintų, kitas vis tiek jus laiko.
Svarbiausios taisyklės, kurias tikrai turite įsidėmėti:
Niekada neatsikabinkite abiejų karabinų vienu metu. Tai aukso taisyklė. Kai pereisite iš vieno segmento į kitą, pirmiausia prikabinkite vieną karabiną prie naujo lyno, tik tada atkabinkite senąjį.
Laikykitės saugaus atstumo nuo priekyje einančio žmogaus. Jei tiltelis svyruoja nuo vieno žmogaus judėjimo, o ant jo stovi dar keli – tai gali tapti nestabilu ir pavojinga.
Jei kažkas nutinka – sustokite ir šaukitės pagalbos. Nesistenkite patys spręsti problemų, ypač jei nesate tikri, ką daryti.
Nepulkite ir nejudėkite staigiai. Visi judesiai turi būti apgalvoti ir kontroliuojami. Staigus judėjimas gali sukelti pusiausvyros praradimą.
Pats pasivaikščiojimas – kaip elgtis aukštumoje
Taigi, jūs aprengti, apmokyti, prisegti prie saugumo sistemų ir stovite prieš pirmuosius laiptus aukštyn. Kvėpuokite ramiai ir giliai. Tai ne lenktynės – niekas jūsų neveja.
Kai kopiate aukštyn, žiūrėkite, kur dedatė kojas ir rankas. Laiptai gali būti drėgni nuo rasos ar lietaus, medžio žievė slidžiai. Laikykitės tvirtai, bet ne įsikibę – įtemptos rankos greitai pavargs.
Pasiekę pirmąjį tiltelį ar platformą, sustokite ir įvertinkite situaciją. Pajuskite, kaip juda konstrukcija po jūsų svoriu – tai normalu, kad ji šiek tiek svyruoja, takai specialiai suprojektuoti būti lankstūs. Bet jei jaučiate, kad kažkas ne taip – kad konstrukcija juda per daug ar girdite keistus garsus – praneškite instruktoriui.
Einant tilteliu, žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į priekį, ne žemyn. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Jei žiūrite žemyn, jūsų smegenys gauna prieštaringus signalus ir gali sukelti svaigulį. Geriau žiūrėkite į tašką priešais save – medžio kamieną, kitą platformą.
Jei jaučiate baimę ar nerimą – tai normalu. Pripažinkite šį jausmą, bet neleiskite jam valdyti. Vienas patikrintas būdas – kalbėtis su savimi arba su bendrakeleiviais. Garsiai pasakykite: „Aš tai darau, aš esu saugus, esu prisegtas.” Kartais pakanka išgirsti savo balsą, kad atgautumėte pasitikėjimą.
Jei keliaujate su draugais ar šeima, palaikykite vieni kitus. Bet svarbu nepersistengti – jei matote, kad žmogus tikrai negali tęsti, geriau leisti jam grįžti atgal, nei versti toliau. Daugelis takų turi avarinės evakuacijos taškus būtent tokiais atvejais.
Fotografuokite, bet protingai. Gražiausios nuotraukos dažnai gaunasi ne tada, kai stengiatės padaryti tobulą selfi, o kai tiesiog užfiksuojate akimirką. Prašykite instruktoriaus ar bendrakeleivių jums nufotografuoti, kai esate saugioje platformoje, o ne viduryje svyruojančio tiltelio.
Oro sąlygos ir jų įtaka jūsų saugumui
Gamta nenuspėjama, ir tai, kas žemėje atrodo kaip lengvas vėjelis, aukštumoje gali virsti rimtu iššūkiu. Profesionalūs organizatoriai visada stebi oro sąlygas ir esant reikalui sustabdo veiklą. Bet ir jūs patys turite būti budrūs.
Stiprus vėjas yra vienas didžiausių priešų. Jei jaučiate, kad vėjas taip stiprus, jog sunku išlaikyti pusiausvyrą, tai ne metas herojams. Geriau atidėti pasivaikščiojimą kitam kartui. Esu girdėjęs apie atvejį, kai grupė užsispyrė tęsti nepaisant įspėjimų, ir rezultatas buvo keletas traumų nuo susidūrimų su medžių šakomis.
Lietus daro visas paviršius slidžius. Jei pradeda lyti jau esant take, judėkite dar atsargiau nei įprastai. Metalinės dalys, medinės lentos, net lynai tampa pavojingi. Jei lietus stiprus – ieškokite artimiausios platformos ir palaukite arba, jei instruktorius rekomenduoja, grįžkite atgal.
Perkūnija – absoliučiai nepriimtina sąlyga pasivaikščiojimui lajų viršūnėse. Medžiai pritraukia žaibus, ir būti prie jų viršūnių tokiu metu yra gyvybiškai pavojinga. Jei girdite griaustinį, net jei jis atrodo toli – nedelsdami grįžkite žemyn.
Karšta saulėta diena irgi turi savo iššūkių. Aukštumoje saulė kepina stipriau, o pavėsio dažnai nėra. Būtinai naudokite apsaugą nuo saulės, dėvėkite kepurę, gerkite daug vandens. Saulės smūgis aukštumoje – tai rimta problema, nes greitai evakuoti nukentėjusįjį nėra paprasta.
Vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės – specialūs aspektai
Pasivaikščiojimai lajų viršūnėmis gali būti nuostabi šeimos veikla, bet su vaikais reikia ypatingos atsargos. Dauguma takų turi minimalų amžių – paprastai nuo 6-8 metų, bet tai priklauso nuo tako sudėtingumo.
Vaikai turi būti pakankamai subrendę ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jie turi suprasti instrukcijas ir gebėti jų laikytis. Jei jūsų vaikas linkęs impulsyviai veikti, dar nesugeba kontroliuoti savo judėjimų ar greitai išsigąsta – galbūt dar per anksti.
Labai svarbu vaikui iš anksto paaiškinti, ko tikėtis. Parodykite nuotraukų, video, papasakokite, kaip viskas vyks. Bet neidealizuokite – pasakykite tiesą, kad bus aukštai, gali būti baisu, bet kad jis bus saugiai pritvirtintas.
Vyresnio amžiaus žmonės taip pat gali mėgautis šia veikla, jei jų fizinė būklė leidžia. Pažįstu 70-metį, kuris reguliariai lanko lajų takus ir jaučiasi puikiai. Bet svarbu objektyviai įvertinti savo galimybes – sąnarių būklę, pusiausvyrą, bendrą ištvermę.
Jei turite abejonių dėl savęs ar savo artimųjų, pradėkite nuo lengviausių, žemiausių takų. Daugelis centrų siūlo įvairių sudėtingumo lygių maršrutus. Nėra gėda pasirinkti lengviausią – geriau saugiai ir maloniai praleisti laiką žemiau, nei patirti stresą ar traumą aukščiau.
Kai nuotykis tampa prisiominimu, o ne košmaru
Grįžus žemėn po sėkmingo pasivaikščiojimo lajų viršūnėmis, jausmas būna neapsakomas. Adrenalinas dar kurį laiką cirkuliuoja kraujyje, rankos galbūt šiek tiek dreba, bet širdyje – triumfas ir pasididžiavimas savimi. Būtent tokių pojūčių ir siekiame.
Bet kad šis nuotykis taptų maloniu prisiominimu, o ne baisia patirtimi, svarbu laikytis visų tų, atrodytų, savaime suprantamų dalykų, apie kuriuos kalbėjome. Pasirengimas, tinkama įranga, atsakingas organizatorius, saugumo taisyklių laikymasis, oro sąlygų vertinimas – visa tai kartu sudaro sėkmės formulę.
Nepamirškite, kad tai turėtų būti smagu. Jei jaučiate, kad jums per sunku, per baisu, per daug – sustokite. Nėra jokios gėdos grįžti atgal. Tikras drąsumas – tai ne aklas rizikavimas, o sugebėjimas pažinti savo ribas ir jų laikytis.
Po pasivaikščiojimo skirkite laiko apmąstymams. Kas patiko labiausiai? Kas buvo sunkiausia? Ką kitą kartą darytumėte kitaip? Šios įžvalgos padės jums augti ir tobulėti, jei nuspręsite pakartoti patirtį.
Ir dar vienas patarimas – pasidalinkite savo patirtimi su kitais. Ne tam, kad girtumėtės (nors šiek tiek pasididžiavimo tikrai nusipelnėte), o tam, kad padėtumėte kitiems žmonėms pasiruošti. Jūsų patirtis, ypač jei ji buvo ne visai sklandži, gali būti vertinga pamoka kitiems.
Pasivaikščiojimai lajų viršūnėmis – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir galimybė pažinti save, įveikti baimes, pamatyti pasaulį iš kitos perspektyvos. Kai stovi ant platformos tarp medžių, vėjas šnabžda lapuose, o žemė yra kažkur toli apačioje, supranti, kad gyvenimas pilnas galimybių, kurias verta išbandyti. Tik darykite tai protingai, saugiai ir atsakingai. Tada kiekvienas žingsnis ore taps ne rizika, o dovana sau.