Miestas – ne kliūtis, o galimybė augti sveikam
Kai pirmą kartą tapau tėvu gyvenant daugiaaukščio name, apėmė keistas jausmas. Žiūriu pro langą į betono džiungles ir galvoju – kaip čia mano vaikas turės normaliai užaugti? Kur jis laipiosis po medžius? Kur bėgios basas po žolę? Bet žinot ką? Po kelerių metų supratau, kad miestas nėra priešas, o tiesiog kitokia aplinka, kurioje reikia šiek tiek daugiau kūrybiškumo ir pastangų.
Šiandien matau daugybę tėvų, kurie kankina save panašiomis mintimis. Jie jaučiasi kalti, kad negali pasiūlyti vaikams kaimo idilės su sodais ir laukais. Bet realybė tokia – milijonai vaikų auga miestuose ir tampa sveikais, laimingais suaugusiais. Viskas priklauso nuo to, kaip mes, tėvai, išnaudojame tai, ką turime, ir kaip kompensuojame tai, ko trūksta.
Judėjimas kaip gyvybiškai svarbus ingredientas
Pirmas ir svarbiausias dalykas, kurį pastebėjau – miesto vaikai juda per mažai. Ne todėl, kad nėra kur, o todėl, kad mes patys per daug patogiai įsitaisome. Liftas vietoj laiptų, automobilis vietoj pėsčiomis, planšetė vietoj kiemo.
Pradėkite nuo paprastų dalykų. Mes su šeima įvedėme taisyklę – jei reikia nueiti mažiau nei kilometrą, einame pėsčiomis. Nesvarbu, ar lietus, ar sniegas. Vaikai iš pradžių murmėjo, bet dabar tai tapo įpročiu. O kiek nuotykių atsiranda pakeliui! Tas pats maršrutas į darželį ar mokyklą kiekvieną dieną atrodo kitaip – tai čia įdomi varlė, tai ten statybininkai kažką stato.
Laiptinė – tai nemokama treniruotė. Gyvename devintame aukšte, ir bent kartą per dieną stengiamės lipti laiptais. Su mažesniais vaikais galima žaisti – skaičiuoti laiptus, ieškoti skirtingų spalvų, dainuoti. Su vyresniais – lenktyniauti (tik saugiai!). Mano dukra dabar turi tokius tvirtus kojų raumenis, kad sporto trenerė mokykloje vis klausia, kokioje sekcijoje ji lankosi.
Parkai ir žaidimų aikštelės – taip, žinau, kad ne visi miesto parkai idealūs, bet jie egzistuoja. Ir čia svarbu ne tik nueiti, bet ir leisti vaikui tikrai judėti. Ne sėdėti šalia ant suolelio su telefonu, o skatinti lipti, bėgioti, kariotis. Kartais reikia praryti baimę ir leisti vaikui užlipti šiek tiek aukščiau, nei jums atrodo saugu. Žinoma, stebint, bet ne draudžiant.
Mityba tarp greito maisto ir tikrų vertybių
Miestuose greitas maistas kiekviename kampe. Ir čia prasideda tikrasis iššūkis. Kai vaikas mato McDonald’s arkas kas penkiasdešimt metrų, o jūs bandote paaiškinti apie sveiką mitybą – tai tikras menas.
Mūsų šeimoje veikia „80/20 taisyklė”. Aštuoniasdešimt procentų laiko stengiamės maitintis sveikai, dvidešimt – leidžiame atsipalaiduoti. Tai reiškia, kad jei penktadienio vakarą vaikas nori picą – gerai, tegu bus pica. Bet kasdien pusryčiai, pietūs ir vakarienė yra normalūs, namie gaminti.
Štai kas man padeda: maisto ruošimas kartu su vaikais. Taip, virtuvė tampa chaotiška, viską užtrunka dvigubai ilgiau, bet vaikai, kurie padeda gaminti, labiau linkę valgyti tai, ką pagamino. Mano sūnus, kuris anksčiau atsisakydavo bet kokių daržovių, dabar su pasididžiavimu valgo salotas, nes „jis pats jas padarė”.
Dar vienas triukas – turėti namuose tik tai, ką norite, kad vaikai valgytų. Jei namuose nėra saldumynų, vaikas jų neprašys. Jei vaisiai ir riešutai yra lengvai pasiekiami, būtent juos ir paims, kai alkanas. Skamba paprastai, bet reikalauja disciplinos iš mūsų pačių.
Ir dar – vanduo. Paprasta, bet dauguma miesto vaikų geria per mažai vandens. Sultys, limonadai, net pienas – viskas turi savo vietą, bet pagrindinis gėrimas turėtų būti vanduo. Mes turime spalvotų butelių su šiaudeliais – kažkodėl tai padaro vandenį „įdomesnį”.
Miegas – neįvertinta sveikatos paslaptis
Miestuose naktis niekada nebaigiasi. Šviesos, triukšmas, veikla – viskas trukdo normaliam miegui. O miegas vaikams yra kritiškai svarbus augimui, imuninei sistemai, emocinei sveikatai.
Tamsios užuolaidos – tai pirmasis dalykas, kurį įsigijome. Vasarą, kai saulė leidžiasi devintą vakarą ir kyla penktą ryto, tai išgelbėjimas. Vaikų kambarys turi būti tamsa, kai jie miega, nesvarbu, kokia pora dienos.
Rutina yra viskas. Ir čia aš esu tikrai griežtas. Vakarinis ritualas prasideda tuo pačiu laiku kiekvieną dieną – maudynės, dantų valymas, pasaka, miegas. Jokie išskirtiniai atvejai savaitės dienomis. Taip, kartais tai reiškia, kad praleidžiame kokį renginį ar svečius turime išprašyti anksčiau, bet miego negalima kompensuoti.
Ekranai – didžiausias miego priešas. Mes turime taisyklę: jokių ekranų valandą prieš miegą. Pradžioje buvo sunku, bet dabar vaikai net neprašo. Mėlyna šviesa iš ekranų tikrai trukdo užmigti, tai ne tėvų išgalvotas mitas.
Triukšmas – jei gyvenate prie pagrindinės gatvės, balto triukšmo generatorius gali būti tikras išgelbėjimas. Arba paprasčiausias ventiliatorius. Monotoniškas fonas užmaskuoja staigius garsus iš lauko ar kaimynų.
Gamta mieste: kur ją rasti ir kaip ja naudotis
Vienas didžiausių mitų – kad mieste nėra gamtos. Yra! Tiesiog reikia žinoti, kur žiūrėti ir būti pasiruošusiam šiek tiek pavažiuoti.
Botanikos sodai, arboretai, nacionaliniai parkai miestų pakraščiuose – tai aukso kasyklos. Mes įsigijome metines abonementines korteles į artimiausią botanikos sodą ir lankome jį kas savaitę. Vaikai ten žino kiekvieną takelį, mato, kaip keičiasi augalai per sezonus, stebi vabzdžius, paukščius.
Miesto upės ir ežerai – net jei negalima maudytis, galima vaikščioti palei krantus, žiūrėti žuvų, antų. Mes turime „gamtos stebėjimo užrašų knygą”, kur vaikai piešia ir užrašo, ką matė. Tai tapo tokia tradicija, kad dabar jie patys prašo eiti „ieškoti naujų paukščių”.
Balkonai ir palangės – taip, net mažytis balkonas gali tapti mažu sodu. Vaikai gali užsiauginti pomidorų, žolelių, gėlių. Stebėti, kaip iš sėklos išauga augalas – tai magija bet kokio amžiaus vaikui. Mano dukra šį pavasarį užsiaugino bazilikų, ir dabar ji ekspertė baziliko tema – žino viską apie jo priežiūrą.
Savaitgalių išvykos už miesto – tai neturi būti brangios kelionės. Paprasčiausias miškas už trisdešimt kilometrų nuo miesto. Ten vaikas gali daryti tai, ko negali mieste – rinkti šakeles, lipdyti į medžius, bėgioti nesibaimindamas automobilių. Mes stengiamės bent kartą per mėnesį išvažiuoti į tikrą gamtą, ir matau, kaip vaikai ten atsipalaiduoja, tampa kitokiais.
Socialiniai ryšiai ir bendruomenė betono džiunglėse
Mieste paradoksalu – aplink milijonai žmonių, bet vaikai dažnai auga izoliuoti. Kaimynai nepažįsta vieni kitų, vaikai žaidžia tik su tais, kuriuos tėvai specialiai suorganizuoja.
Kaimynystė – mes specialiai stengiamės pažinti kaimynus, kurie turi vaikų. Pradžioje buvo nedrąsu beldžiantis į duris ir sakant „labas, gal jūsų vaikai norėtų pažaisti su mūsiškiais?”, bet tai pasiteisino šimtu procentų. Dabar mūsų name yra kelios šeimos, kurios reguliariai bendrauja, vaikai žaidžia kartu, mes pasikeičiame vaikų priežiūra.
Kiemo kultūra – jei turite bendrą kiemą, skatinkite vaikus žaisti lauke. Taip, tai reiškia, kad jūs turite būti ten, bent kol vaikai maži. Bet kai keli vaikai pradeda reguliariai žaisti kieme, prisijungia daugiau. Mūsų kieme dabar beveik kasdien po pietų susiburia vaikų grupė – jie žaidžia futbolą, važinėja paspirtukais, sugalvoja žaidimus.
Būreliai ir sekcijos – taip, tai kainuoja pinigų ir laiko, bet socialinė nauda yra milžiniška. Vaikas randa bendraminčių, mokosi bendrauti, dirbti komandoje. Mes išbandėme daug dalykų, kol radome tai, kas tikrai patinka. Dabar sūnus lanko laipiojimo sekciją, o dukra – meninę gimnastiką. Svarbiausia – tai turi patikti vaikui, ne mums.
Bibliotekos – labai neįvertinta vieta socialiniams ryšiams. Daugelis miesto bibliotekų turi vaikų programas, skaitymo klubus, renginius. Ten vaikai sutinka kitų vaikų, kurie mėgsta skaityti, mokytis. Ir viskas dažniausiai nemokamai.
Technologijos: priešas ar sąjungininkas?
Negalime apsimesti, kad technologijos neegzistuoja. Miesto vaikai užauga su ekranais aplinkui, ir tai realybė. Klausimas ne kaip visiškai jų išvengti, o kaip jas naudoti protingai.
Laiko limitai – mes naudojame programėles, kurios automatiškai riboja ekrano laiką. Vaikams leidžiama valandą per dieną savaitės dienomis ir dvi valandas savaitgaliais. Kai laikas baigiasi, įrenginys tiesiog užsibaigia. Pradžioje buvo dramų, bet dabar vaikai priima tai kaip faktą.
Kokybinis turinys – ne viskas ekrane yra blogai. Yra nuostabių edukacinių programų, dokumentikų, interaktyvių žaidimų, kurie tikrai kažko moko. Mes kartu su vaikais renkamės, ką jie žiūri, ir dažnai žiūrime kartu. Tada galime aptarti, ką matėme.
Ekranai kaip įrankis, ne auklė – didžiausia klaida, kurią dariau anksčiau, buvo duoti planšetę, kai man reikėjo ramybės. Dabar stengiuosi, kad ekranai būtų naudojami konkrečiam tikslui – pažiūrėti konkretų filmą, pažaisti konkretų žaidimą, o ne tiesiog „užsiimti” vaiką.
Alternatyvos – svarbiausia, kad vaikas turėtų ką daryti be ekranų. Knygos, konstruktoriai, piešimo reikmenys, muzikos instrumentai – visa tai turi būti lengvai pasiekiama ir įdomiau nei ekranas. Tai iššūkis, bet įmanoma.
Emocinė sveikata – neregima, bet kritinė
Fizinė sveikata svarbi, bet emocinė – ne mažiau. Miestuose vaikai patiria daug streso – triukšmas, greitį, konkurencija, socialinis spaudimas.
Laikas kartu – ne tas laikas, kai esate tame pačiame kambaryje, bet kiekvienas su savo telefonu. Tikras laikas, kai kalbatės, žaidžiate, esate kartu. Mes turime „šeimos vakarą” kartą per savaitę – jokių telefonų, žaidžiame stalo žaidimus, gamename kartu, kalbamės.
Klausymas – tikras klausymas, kai vaikas kalba. Ne „aha, gerai” žiūrint į telefoną, o sustojus, pažiūrėjus į akis, užduodant klausimų. Vaikai jaučia skirtumą, tikėkite manimi.
Emocijų pripažinimas – mieste viskas greit, reikia skubėti, nėra laiko emocijoms. Bet vaikams reikia, kad jų jausmai būtų pripažinti. „Suprantu, kad tau liūdna”, „Matau, kad pyksti” – šie paprasti sakiniai daro stebuklus.
Ramybės salelės – net mažame bute vaikas turi turėti vietą, kur gali būti vienas, nurimti, pabūti su savimi. Tai gali būti kampas su pagalvėmis, palapinė kambaryje, bet kokia erdvė, kur vaikas jaučiasi saugus.
Profesionali pagalba – jei matote, kad vaikas kovoja su nerimu, depresija, elgesio problemomis – nesivaržykite kreiptis į specialistus. Mieste yra psichologų, terapeutų, ir tai nėra gėda. Tai rūpinimasis vaiko sveikata, kaip ir vizitas pas gydytoją dėl peršalimo.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Žinot, kas labiausiai padėjo man kaip tėvui mieste? Supratimas, kad tobulumas neegzistuoja. Bus dienų, kai vaikas pavalgys tik makaronus su kečupu. Bus dienų, kai ekrano laiko limitas bus viršytas. Bus dienų, kai vietoj parko nueisite į prekybos centrą, nes paprasčiausiai neturite jėgų.
Ir tai visiškai normalu.
Sveikas vaikas – tai ne tas, kuris gyvena pagal idealų planą. Tai vaikas, kuris jaučia, kad yra mylimas, saugus, kad jo poreikiai yra svarbūs. Tai vaikas, kuris daugiau dienų juda nei sėdi, daugiau dienų valgo sveikai nei nesveikai, daugiau dienų jaučiasi laimingas nei liūdnas.
Miestas suteikia dalykų, kurių kaimas negali – kultūrinių renginių, muziejų, įvairovės, galimybių. Mano vaikai matė operas, lankė mokslo centrus, mokėsi kalbų su vaikais iš viso pasaulio. Tai neįkainojama.
Taip, reikia daugiau pastangų užtikrinti judėjimą, gamtos kontaktą, ramybę. Bet tai įmanoma. Kiekviena šeima randa savo būdą. Mūsų būdas – reguliarūs įpročiai, aiškios taisyklės, bet ir lankstumas, kai reikia. Prioritetų nustatymas – kas tikrai svarbu, o kas gali palaukti.
Ir svarbiausia – bendruomenė. Neįmanoma auginti vaikų vienam. Raskite kitus tėvus, kurie taip pat stengiasi. Dalinkitės patirtimi, padėkite vieni kitiems, leiskite vaikams augti kartu. Tai, kas veikia mums, gali neveikti jums, ir atvirkščiai.
Miestas nėra kliūtis užauginti sveikam vaikui. Tai tiesiog kitokia aplinka, reikalaujanti kitokių sprendimų. Su kūrybiškumu, pastangomis ir meile – viskas įmanoma. Ir kai po dvidešimties metų jūsų suaugęs vaikas atsiminės vaikystę mieste – jis prisiminės ne tai, ko neturėjo, o tai, ką turėjo: jus, jūsų dėmesį, jūsų pastangas, jūsų meilę.