Kai romantika susiduria su realybe
Vaikščiojimas lajų viršūnėmis – tai viena iš tų veiklų, kurios atrodo neįtikėtinai patrauklios socialinėje žiniasklaidoje, bet realybėje reikalauja kur kas daugiau nei tiesiog drąsos ir gražių kalnų. Matau vis daugiau žmonių, kurie įsivaizduoja save ant siauros uolos briaunos su nuostabiu vaizdu, bet neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas juos ten laukia. Ir tai nėra tik teorinis susirūpinimas – statistika rodo, kad daugelis nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta būtent dėl pervertinto savo gebėjimų ir nepakankamai įvertintos rizikos.
Lajų vaikščiojimas nėra ekstremalus sportas tokia prasme, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai veikla, reikalaujanti metodiškumo, kantrybės ir nuolatinio mokymosi. Jei manote, kad užteks perskaityti vieną straipsnį ir galėsite lįsti ant bet kokios uolos, turiu jus nuvilianti žinia – taip neveikia. Bet jei esate pasirengę rimtai į tai žiūrėti, tuomet šis vadovas padės jums suprasti, nuo ko pradėti ir kaip judėti į priekį saugiai.
Įrangos klausimas: kodėl pigus variantas gali brangiai kainuoti
Kalbant apie įrangą, čia prasideda pirmosios problemos. Rinka pilna pigių kopijų, kurios atrodo beveik taip pat kaip originalūs gaminiai, bet jų patikimumas – visai kita istorija. Alpinizmo įranga nėra ta sritis, kur verta taupyti. Jūsų gyvybė priklauso nuo to, ar tas karabinas atlaikys krūvį, ar ta virvė neplyš kritinio momento metu.
Pagrindinė įranga pradedantiesiems turėtų apimti: kokybišką alpinistinį diržą (nemėginkite naudoti kokio nors universalaus darbo saugos diržo), šalmą (taip, net jei manote, kad esate atsargus), alpinistinius batus su tinkamu protektoriumi, virvę (dinamišką, ne statybinę), karabinus su užraktais ir saugojimo įrenginį. Visa tai turėtų būti sertifikuota pagal UIAA arba CE standartus.
Bet štai ko niekas jums nepasakys: įranga yra tik pusė lygties. Kita pusė – mokėti ja naudotis. Mačiau žmonių su tūkstančius eurų vertės įranga, kurie nežinojo, kaip teisingai užsirišti mazgą. Tai kaip turėti „Ferrari”, bet nemokėti vairuoti. Todėl prieš perkant bet ką brangaus, investuokite į mokymus. Daugelis alpinizmo klubų siūlo pradedančiųjų kursus, kur galite išbandyti įvairią įrangą ir suprasti, kas jums tikrai reikalinga.
Technikos pagrindai: daugiau nei tiesiog ėjimas
Dabar pereikime prie to, kaip iš tikrųjų vaikščioti lajomis. Pirmiausia – pamirškit viską, ką matėte filmuose. Ten dažniausiai rodoma arba visiškai nesaugūs triukai, arba profesionalų darbas su dešimtimis saugos priemonių už kadro. Realybėje lajų vaikščiojimas yra lėtas, metodiškas procesas, kur kiekvienas žingsnis yra apgalvotas.
Trijų kontaktų taisyklė – tai pagrindas, kurį turėtų žinoti visi. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu trys jūsų kūno taškai (dvi rankos ir viena koja, arba dvi kojos ir viena ranka) turi būti tvirtai pritvirtinti prie uolos. Skamba paprastai, bet kai esate 50 metrų aukštyje ir vėjas pučia, šis principas tampa gyvybiškai svarbus.
Svorio paskirstymas – dar vienas aspektas, kurį daugelis ignoruoja. Jūsų svoris turėtų būti ant kojų, ne ant rankų. Rankos yra balansui ir stabilumui, ne tam, kad laikytų visą jūsų kūną. Jei pastebite, kad jūsų rankos greitai pavargsta, greičiausiai darote kažką ne taip. Mokykitės naudoti kojas efektyviai, ieškokite gerų atramų, kur galite pastatyti pėdą, o ne kabėti ant pirštų galų.
Dar vienas dalykas – žvilgsnis. Pradedantieji dažnai žiūri žemyn arba tiesiai į uolą prieš save. Klaida. Jums reikia planuoti savo maršrutą iš anksto, žiūrėti į priekį, kur bus jūsų kitas žingsnis, kur galėsite pailsėti. Tai kaip šachmatai – turite galvoti kelis ėjimus į priekį.
Psichologinis aspektas: kai protas tampa didžiausiu priešu
Apie tai retai kas kalba atvirai, bet psichologija lajų vaikščiojime yra lygiai taip pat svarbi kaip fizinė parengtis ar technika. Aukštis veikia žmones skirtingai. Kai kurie jaučiasi visiškai komfortabiliai, kiti patiria stiprią baimę net ant santykinai žemų aukščių.
Baimė pati savaime nėra blogai – tai natūrali apsauginė reakcija. Problema kyla tada, kai baimė virsta panikos priepuoliu. Mačiau patyrusiųjų alpinistų, kurie staiga „užšąla” ant lajų ir negalėjo nei judėti į priekį, nei atgal. Tai pavojinga situacija, nes panikos būsenoje žmonės priima kvailus sprendimus.
Kaip su tuo dirbti? Pirma, pradėkite nuo mažų aukščių ir palaipsniui didinkite. Nėra gėda pripažinti, kad jums dar per anksti tam tikram maršrutui. Antra, praktikuokite kvėpavimo technikas. Kai jaučiate, kad kyla baimė, sustokite, atsiremkite į stabilią poziciją ir atlikite kelis gilių įkvėpimų. Trečia, vizualizuokite sėkmę. Prieš lipant, protiškai „pereikite” maršrutą, įsivaizduokite save sėkmingai pasiekiant viršūnę.
Dar vienas svarbus momentas – ego. Daugelis nelaimingų atsitikimų įvyksta todėl, kad žmonės nenori atrodyti silpni ar bailūs. Jie tęsia kelionę net tada, kai vidinė intuicija sako „sustok”. Išmokite klausyti savo instinktų ir nebijokite pasakyti „ne” arba „dar nesu pasirengęs”. Geriau sugrįžti ir pabandyti kitą kartą, nei rizikuoti gyvybe dėl ego.
Oro sąlygos ir jų įtaka: kodėl prognozė nėra tik rekomendacija
Daugelis pradedančiųjų žiūri į orų prognozę kaip į kažką orientacinio. „Na, gal bus lietus, bet gal ir ne, pabandysime.” Tokia nuostata kalnuose gali būti mirtina. Oro sąlygos keičiasi greitai, ypač aukštumoje, ir tai, kas slėnyje atrodo kaip lengvas vėjelis, ant lajų gali būti stiprus vėjas, kuris tiesiog nuneš jus nuo uolos.
Vėjas – tai pirmasis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Jei prognozuojamas vėjas virš 40 km/h, rimtai pagalvokite, ar verta eiti. Ant siaurų lajų net vidutinio stiprumo vėjas gali priversti jus prarastu balansą. Be to, vėjas atneša šaltį – tai vadinama vėjo šalčio efektu. Temperatūra gali būti +10°C, bet su stipriu vėju jausite lyg būtų 0°C ar mažiau.
Krituliai – dar viena problema. Drėgna uola tampa slidžia, o tai reiškia, kad jūsų rankos ir kojos neturės tokio gero sukibimo. Jei pradeda lyti, kai jau esate maršrute, nesistenkit skubėti – būtent tada įvyksta dauguma nelaimių. Geriau raskite santykinai saugią vietą ir palaukite, kol lietus praeis.
Rūkas – apie tai dažnai pamiršta, bet tai viena pavojingiausių sąlygų. Rūke prarandate orientaciją, nematote maršruto priekyje, lengva pasiklysti. Jei užklumpa rūkas, sustokite ir laukite. Taip, tai gali reikšti, kad praleisit kelias valandas nieko neveikdami, bet tai vis tiek geriau nei žengti nežinomybėn.
Dar vienas aspektas – dienos laikas. Daugelis maršrutų turėtų būti pradedami labai anksti ryte, ne tik dėl to, kad reikia laiko, bet ir dėl to, kad popietę dažniau kyla audros, ypač vasarą. Planuokite taip, kad būtumėte nusileisti iki pietų ar anksčiau.
Grupės dinamika ir komunikacija: kodėl partnerio pasirinkimas svarbesnis nei įranga
Galite turėti geriausią įrangą pasaulyje ir puikią techniką, bet jei jūsų partneris yra nepatikimas, visa tai neturi prasmės. Lajų vaikščiojimas dažniausiai nėra solo veikla (nors kai kurie ekspertai tai daro, bet tai visai kita rizikos kategorija). Jūs priklausote nuo savo partnerio, o jis – nuo jūsų.
Geras partneris – tai ne tas, kuris yra drąsiausias ar fiziškai stipriausias. Geras partneris yra patikimas, komunikabilus ir atsakingas. Jis nedarys kvailų sprendimų dėl ego, pranešs jums, jei jaučiasi blogai ar pavargęs, laikysis susitarimų dėl saugumo procedūrų.
Komunikacija ant lajų turi būti aiški ir konkreti. Sukurkite paprastų signalų sistemą, ypač jei vėjas stiprus ir sunku girdėti vienas kitą. Pavyzdžiui, vienas rankos mostas gali reikšti „sustok”, kitas – „tęsk”, trečias – „problema”. Niekada nedarykite prielaidų, kad partneris supranta, ką jūs norite pasakyti – visada patvirtinkite.
Dar vienas dalykas – ritmas. Grupė turėtų judėti lėčiausio nario tempu. Tai ne varžybos, kas greičiau pasieks viršūnę. Jei vienas narys atsilieka ir stengiasi vytis kitus, jis pavargs greičiau, darys klaidas, rizikuos saugumu. Geriau eiti lėčiau, bet visiems kartu ir saugiai.
Specifinės situacijos: kai planai neveikia
Nesvarbu, kaip gerai planuojate, kalnuose visada gali nutikti kažkas netikėto. Įranga gali sugesti, galite susirgti, oro sąlygos gali pasikeisti greičiau nei tikėjotės. Kaip elgtis tokiose situacijose?
Jei sugenda įranga – niekada nebandykite improvizuoti su saugumo įranga. Jei sutrūko virvė, sugedęs karabinas ar bet kas kito, kas susiję su jūsų saugumu, nutraukite kelionę. Taip, tai gali reikšti, kad grįšite namo anksčiau nei planavo, bet tai geriau nei rizikuoti gyvybe. Visada turėkite atsarginių karabinų ir kitų smulkių dalykų, bet pagrindinės įrangos (virvės, diržo) neįmanoma pakeisti kažkuo improvizuotu.
Jei jaučiatės blogai – aukštės liga, dehidratacija, išsekimas – visa tai gali nutikti net gerai pasiruošusiems žmonėms. Pagrindiniai aukštės ligos simptomai: galvos skausmas, pykinimas, svaigulys, sumišimas. Jei jaučiate šiuos simptomus, vienintelis sprendimas – leistis žemyn. Ne pailsėti, ne laukti, kol praeina – leistis žemyn. Aukštės liga gali greitai progresuoti į pavojingą būseną.
Jei pasiklydote – pirmiausia, sustokite. Nesistenkit atspėti, kur yra teisingas kelias. Jei turite GPS ar telefoną su signalu, naudokite jį. Jei ne – grįžkite atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjote, jei tai įmanoma. Jei ir tai neįmanoma – likite vietoje ir šaukite pagalbos. Geriau praleisti naktį kalnuose laukiant pagalbos, nei klaidžioti tamsoje ir rizikuoti nukristi.
Mokymai ir sertifikavimas: ar tikrai jų reikia?
Dabar palieskime klausimą, kuris daugeliui atrodo kontraversiškas. Ar tikrai reikia formalių mokymų ir sertifikatų, ar galima išmokti iš YouTube ir draugų?
Techniškai, daugelyje vietų nėra teisinio reikalavimo turėti sertifikatą, kad galėtumėte vaikščioti lajomis. Tai ne kaip vairuotojo pažymėjimas – niekas jūsų nesustabdys ir nepaprašys parodyti dokumentų. Bet tai nereiškia, kad mokymai nereikalingi.
Problema su savarankišku mokymusi yra ta, kad jūs nežinote, ko nežinote. Galite išmokti pagrindines technikas iš video, bet yra daugybė niuansų, klaidų, į kurias galite įpulti, ir jūs net nesuprasite, kad darote kažką ne taip, kol nebus per vėlu. Profesionalus instruktorius mato jūsų klaidas ir jas taiso realiuoju laiku.
Be to, mokymuose jūs mokotės saugiai – su virvėmis, su priežiūra, kontroliuojamoje aplinkoje. Galite padaryti klaidą ir išmokti iš jos be rimtų pasekmių. Kai mokotės patys ant tikrų lajų, klaida gali kainuoti gyvybę.
Rekomenduoju pradėti nuo bazinio alpinizmo kurso, kuris paprastai trunka keletą savaitgalių ir apima teorinę bei praktinę dalis. Ten išmoksite mazgų, virvių valdymo, saugojimo technikos, pagrindinio lipimo. Po to galite pereiti prie specifinių lajų vaikščiojimo kursų, jei tokie siūlomi jūsų regione.
Kada sustoti ir kodėl tai sunkiausias sprendimas
Paskutinis, bet galbūt svarbiausias dalykas, apie kurį noriu pakalbėti – gebėjimas sustoti ir grįžti. Daugelis alpinistų pasakys jums, kad sunkiausia dalis nėra pasiekti viršūnę, o priimti sprendimą neiti į viršūnę, kai sąlygos nėra tinkamos.
Yra tokia statistika: dauguma nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta leidžiantis žemyn, ne kylant aukštyn. Kodėl? Nes žmonės išsemia visas jėgas ir visą dėmesį siekdami viršūnės, o paskui leidžiasi žemyn pavargę, neatsargūs, skubantys. Be to, daugelis tęsia kelionę net tada, kai turėtų sustoti, nes „jau tiek daug investavo” į šią kelionę.
Tai vadinama viršūnės karštlige – kai racionalus mąstymas užleidžia vietą emocijoms ir ego. „Dar tik šimtas metrų”, „jau tiek praėjome”, „negaliu grįžti tuščiomis rankomis” – šios mintys veda į pavojingas situacijas.
Išmokite nustatyti apsisukimo laiką prieš pradėdami kelionę. Pavyzdžiui, jei nepasieksite tam tikro taško iki 12 val., grįšite atgal, nesvarbu kaip arti viršūnės būsite. Ir laikykitės šio plano. Viršūnė niekur nedingsta – galėsite grįžti kitą kartą. Bet jei priimsite blogą sprendimą, gali nebūti kito karto.
Dar vienas svarbus aspektas – klausykite savo kūno. Jei jaučiate stiprų nuovargį, skausmą, svaigulį – tai signalai, kad kažkas ne taip. Neignoruokite jų. Jūsų kūnas geriau žino, kas jam vyksta, nei jūsų ego, kuris nori pasiekti viršūnę.
Ir galiausiai – nebijokite pripažinti, kad padarėte klaidą planuodami. Gal pasirinkote per sunkų maršrutą, gal nepakankama jūsų patirtis, gal tiesiog ne ta diena. Tai normalu. Geriausi alpinistai yra tie, kurie grįžo namo, ne tie, kurie pasiekė viršūnę bet kokia kaina.
Lajų vaikščiojimas gali būti neįtikėtinai atlyginanti patirtis – tie vaizdai, tas adrenalinas, tas pasiekimo jausmas. Bet visa tai turi prasmę tik jei grįžtate namo saugiai. Pradėkite lėtai, mokykitės nuolat, investuokite į kokybišką įrangą ir mokymus, klausykite patyrusiųjų, ir svarbiausia – žinokite, kada pasakyti „ne”. Kalnai bus ten ir rytoj.