Kodėl lajų viršūnės traukia kaip magnetas?
Žinot, yra kažkas beprotiškai patrauklaus tame jausme, kai stovi ant siauro kalno keteros, o po kojomis – šimtai metrų bedugnės. Lajų viršūnės – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir psichologinis testas, kuris verčia mus susidoroti su savo baimėmis ir ribomis. Kai pirmą kartą užlipau ant tokios viršūnės, supratau, kad tai visiškai kitoks alpinizmo lygis – čia kiekvienas žingsnis turi reikšmę, kiekviena ranka turi tvirtai laikytis, o mintys turi būti kristalinio skaidrumo.
Bet štai kas įdomu – daugelis žmonių mano, kad lajų viršūnės yra tik patyrusiems alpinistams. Tiesą sakant, su tinkama paruošimo metodika, kokybišku įranga ir, svarbiausia, su teisinga mintimi galvoje, net pradedantieji gali saugiai įveikti tokius maršrutus. Žinoma, reikia pradėti nuo paprastesnių dalykų ir palaipsniui didinti sudėtingumą.
Pasiruošimas prasideda žemėje – fizinė ir psichologinė kondija
Prieš net galvojant apie lajų viršūnes, reikia sąžiningai įvertinti savo fizinę būklę. Ir ne, čia ne apie tai, ar gali nubėgti maratoną – nors ištvermė tikrai svarbi. Kalbame apie specifinę jėgą, pusiausvyrą ir koordinaciją. Aš asmeniškai tris mėnesius prieš savo pirmąjį rimtą lajų maršrutą kasdien dariau paprastus pratimus: stovėjau ant vienos kojos su užmerktomis akimis, vaikščiojau palei bortelį parke, dariau kūpistus ant nestabilių paviršių.
Psichologinė pusė yra dar svarbesnė. Aukščio baimė – tai normalus dalykas, ir neverta dėl to gėdytis. Bet reikia mokėti ją valdyti. Pradėkite nuo mažų aukščių – užlipkite ant didelio akmens, pabandykite slackline’ą, eikite į kopimo salę ir ten treniruokitės ant aukštesnių sienų. Jūsų smegenys turi priprasti prie to pojūčio, kai po kojomis yra tuštuma.
Dar vienas dalykas, kurį dažnai pamirštame – kvėpavimas. Kai esi ant lajų viršūnės ir jauti adrenaliną, natūraliai pradedi kvėpuoti paviršutiniškai. Išmokite giliai ir ramiai kvėpuoti net streso situacijose. Tai gali skambėti kaip joga pamoka, bet, tikėkit manimi, kai stovėsite ant 30 cm pločio keteros su 200 metrų nuokrypiu į abi puses, teisingas kvėpavimas bus jūsų geriausias draugas.
Įranga, kuri gali išgelbėti gyvybę
Gerai, dabar apie įrangą. Ir čia nėra vietos ekonomijai ar kompromisams. Jūsų gyvybė priklauso nuo kelių kilogramų medžiagų ir metalo, tad investuokite protingai.
Pirma ir svarbiausia – šalmas. Ne bet koks, o toks, kuris atitinka UIAA ar CE standartus. Jis turi būti patogus, nes dėvėsite jį valandų valandas, bet svarbiausia – turi gerai saugoti pakaušį ir smilkinius. Aš naudoju modelį su papildoma apsauga šonuose, nes ant lajų viršūnių dažnai tenka prasibrauti pro uolas.
Apkaba – tai jūsų antroji oda. Reikia tokios, kuri būtų patogi, turėtų pakankamai kilpų įrangai, bet nebūtų per sunki. Aš rekomenduoju alpinistines apkabas (ne sporto kopimo), nes jos turi daugiau funkcijų ir geriau pasiskirsto svoris. Įsitikinkite, kad apkaba yra tinkamo dydžio – per didelė gali paslysti, per maža – gniaužti ir trukdyti kraujotakai.
Virves – čia reikia suprasti skirtumą. Dinamiškos virves (10-11 mm storio) yra standartinis pasirinkimas, bet kai kurie alpinistai ant lajų viršūnių naudoja dvigubas plonesnes virves (8-9 mm). Jos lengvesnės, bet reikalauja daugiau patirties. Pradedantiesiems tikrai rekomenduoju vieną gerą dinamišką virvę – patikimą ir paprastą naudoti.
Karabinai – turėkite mažiausiai 10-12 vienetų, įvairių tipų. Keletas HMS karabinų su užraktais savisaugai, keli greiti karabinai įrangai, keli standartiniai. Ir prašau, VISADA tikrinkite užraktus prieš naudodami. Tai tampa automatika, bet pradžioje reikia sau priminti.
Savisaugos sistemos – čia modernioji technologija tikrai padeda. Yra puikių savisaugos įrenginių, kurie automatiškai užsifiksuoja ant virves esant kritimui. Aš naudoju Petzl Asap ar panašius – jie suteikia papildomą saugumo jausmą, nors niekada neturėtų būti vienintelė apsauga.
Technikos pagrindai – kaip judėti ant ašmenų
Dabar prie pačios esmės – kaip iš tikrųjų vaikščioti ant tų prakeiktų lajų viršūnių. Pirmasis ir svarbiausias principas: trijų kontaktų taisyklė. Bet koks jūsų judėjimas turėtų būti toks, kad bent trys jūsų kūno taškai (dvi kojos ir viena ranka, arba dvi rankos ir viena koja) visada liestų uolą. Skamba paprasta, bet kai esi 2000 metrų aukštyje, lengva apie tai pamiršti.
Kojos turi būti jūsų pagrindinis judėjimo variklis. Rankos – tai balansas ir papildoma atrama, ne pagrindinis jėgos šaltinas. Kai žengiate, žiūrėkite, kur dėsite koją – ar paviršius stabilus, ar nėra laisvų akmenų, ar pakankamas trinties koeficientas. Aš visada šiek tiek spaudžiu koją prieš perkeliant visą svorį, tarsi testuoju paviršių.
Kūno centras turi būti žemas ir arčiau uolos. Ne taip, kad lįstumėte į uolą kaip kačiukas į medį, bet taip, kad jūsų svoris būtų optimaliai paskirstytas. Kai viršūnė labai siaura, kartais tenka judėti raiteliu – viena koja kiekvienoje pusėje. Tai atrodo juokingai, bet veikia puikiai ir yra saugiau nei bandyti balansuoti ant pačios viršūnės.
Rankos – naudokite jas protingai. Ant lajų viršūnių dažnai yra puikių rankų laikymosi vietų – įdubų, išsikišimų, plyšių. Bet niekada nepasiremkite ant laisvų akmenų ar nepatikrintų paviršių. Jei kažkas atrodo netikra, greičiausiai taip ir yra.
Savisaugos sistemos – jūsų gyvybės linija
Gerai, čia bus šiek tiek techninis skyrius, bet jis gyvybiškai svarbus. Savisauga ant lajų viršūnių skiriasi nuo įprastos kopimo savisaugos. Čia nėra patogių bokštų su varžtais kas metrą – kartais tarp savisaugos taškų gali būti 5-10 metrų, o kartais jų apskritai nėra ir reikia kurti patiems.
Pirmasis variantas – naudoti natūralius savisaugos taškus. Tai gali būti uolos išsikišimai, pro kuriuos galite permesti kilpą, arba dideli stabilūs akmenys. Visada testuokite tokius taškus – patraukite, papurtykite, įsitikinkite, kad jie tikrai stabilūs. Aš paprastai naudoju taisyklę: jei galiu pajudinti, tai ne savisaugos taškas.
Antrasis variantas – įrengti savo savisaugos taškus. Tam reikia friends’ų (mechaninių užkištukų), nuts’ų (metalinių pleištų) ar net varžtų, jei maršrutas tai leidžia. Čia jau reikia rimtos patirties – mokėti įvertinti uolos kokybę, plyšio formą, apkrovos kryptį. Jei nesate tikri – geriau praleiskite papildomą valandą mokydamiesi su patyrusiu alpinistu nei rizikuokite.
Trečiasis ir labai svarbus aspektas – savisaugos taškų išdėstymas. Idealiu atveju, jūsų savisauga turėtų būti tokia, kad esant kritimui, jūs nekristumėte per daug žemai ir, svarbiausia, neatsimuštumet į uolą. Ant lajų viršūnių tai reiškia, kad kartais geriau įrengti savisaugą šiek tiek dažniau nei atrodo būtina.
Dar vienas patarimas – visada naudokite dvigubo tikrinimo sistemą. Kai įrenginėjate savisaugą, turėkite bent du nepriklausomus taškus. Jei vienas nepavyks, antras turėtų išlaikyti. Taip, tai užima daugiau laiko, bet saugumas visada yra prioritetas.
Oro sąlygos ir jų svarba
Žmonės dažnai neįvertina, kaip drastiškai oro sąlygos gali pakeisti lajų viršūnės patirtį. Aš pats kartą patekau į situaciją, kai pradėjome kopimą gražų rytą, o po trijų valandų atsidūrėme migloje su stipriu vėju. Tai buvo viena bauginančiausių patirčių mano gyvenime.
Vėjas ant lajų viršūnių yra visiškai kitoks nei žemėje. Jis gali būti tokios jėgos, kad tiesiogine prasme gali jus nuversti. Jei vėjo greitis viršija 40-50 km/h, rimtai pagalvokite, ar verta rizikuoti. Aš asmeniškai turiu taisyklę: jei vėjas toks stiprus, kad man sunku išlaikyti pusiausvyrą stovint ant plokščios žemės, tai tikrai per stiprus lajų viršūnėms.
Migla – tai kitas pavojus. Ji ne tik sumažina matomumą, bet ir visiškai iškreipia erdvės suvokimą. Staiga nebežinai, kur yra viršūnė, kur kraštas, kur saugus kelias. Visada turėkite GPS įrenginį su iš anksto įrašytu maršrutu. Ir ne išmanųjį telefoną (nors jis irgi gali būti atsarginis variantas), o tikrą turistinį GPS – jie patikimesni ir turi geresnę bateriją.
Lietaus atveju uolos tampa slidžios kaip ledas. Jei prognozuojamas lietus, atidėkite kopimą. Jei lietus užklumpa kopimo metu – įvertinkite situaciją blaiviai. Kartais saugiau laukti, kol praeis, net jei tai reiškia kelias valandas ant nepatogios vietos.
Žaibai – čia kompromisų nėra. Jei matote žaibus ar girdite perkūniją, NULIPKITE NUO VIRŠŪNĖS. Metalinė įranga, drėgna virvė, jūsų kūnas – visa tai puikiai veda elektros srovę. Esu girdėjęs per daug baisių istorijų apie alpinistus, kuriuos trenkė žaibas.
Komandinis darbas ir komunikacija
Net jei esate patyrę, niekada nekopkite lajų viršūnių vienas. Tai ne tik saugumo klausimas – tai ir psichologinė parama, ir praktinė pagalba. Bet kopimas su partneriu reiškia, kad turite mokėti efektyviai komunikuoti.
Ant lajų viršūnių garsas dažnai išsisklaido – vėjas, atstumas, uolų atspindžiai. Turėkite aiškius signalus. Standartiniai alpinizmo komandos signalai yra geri, bet kartais reikia papildomų. Aš su savo kopimo partneriu naudojame švilpuką – vienas švilptelėjimas reiškia „gerai”, du – „dėmesio”, trys – „pavojus”.
Virvės valdymas yra menas. Kai kopiate lajų viršūnėmis, virvė gali lengvai užsikabinti už uolų išsikišimų, įstrigti plyšiuose ar net nukristi ne į tą pusę. Tas, kuris draudžia, turi nuolat stebėti virvės padėtį ir, jei reikia, ją koreguoti. Tas, kuris kopia, turi pranešti apie bet kokius virvės judėjimo sunkumus.
Sprendimų priėmimas turi būti bendras. Jei vienas partneris jaučiasi nesaugiai ar nėra tikras dėl maršruto, tai turi būti aptarta atvirai. Ego čia neturi vietos – geriau grįžti saugiai nei rizikuoti dėl to, kad nenori atrodyti silpnas.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Per metus kopimo patirties esu matęs (ir pats padaręs) daugybę klaidų. Kai kurios buvo nekaltos, kitos – potencialiai mirtinos. Štai keletas, kurias verta žinoti.
Pirmoji ir dažniausia – per didelis pasitikėjimas savimi. Tai ypač būdinga tiems, kurie turi šiek tiek patirties, bet dar ne pakankamai, kad suprastų visus pavojus. Jei kažkas atrodo per sunku – greičiausiai taip ir yra. Nėra gėda grįžti atgal.
Antroji – bloga įrangos priežiūra. Virvės nusidėvi, karabinai susidėvi, apkabos siūlės gali atsiūti. Reguliariai tikrinkite savo įrangą. Aš turiu taisyklę: po kiekvieno kopimo visko apžiūriu, o kas šeštą mėnesį darau išsamų patikrinimą.
Trečioji – nepakankamas maisto ir vandens kiekis. Dehidracija ir badas sumažina koncentraciją, lėtina reakcijas, blogina sprendimų priėmimą. Visada turėkite daugiau vandens ir maisto nei manote, kad reikės. Aš paprastai skaičiuoju taip: planuojamas laikas plius 50%.
Ketvirtoji – ignoruojami kūno signalai. Jei jaučiate galvos skausmą, galvosūkį, stiprų nuovargį – tai jūsų kūnas sako „stop”. Klausykite jo. Kalnai niekur nedingsta, visada galėsite grįžti kitą dieną.
Penktoji – netinkamas laiko planavimas. Pradėti kopimą per vėlai reiškia, kad galbūt teks leistis tamsoje. O leistis nuo lajų viršūnių tamsoje yra neįtikėtinai pavojinga. Pradėkite anksti, turėkite laiko atsargą.
Kai viskas susideda į vieną nuostabią patirtį
Žinot, kodėl mes tai darome? Kodėl lendame ant tų siaurų, pavojingų, kartais beprotiškų viršūnių? Ne dėl adrenalino, ne dėl Instagram nuotraukų (nors jos irgi gaunasi neblogos), o dėl to neapsakomo jausmo, kai stovi ant viršūnės ir supranti, kad įveikei ne tik kalną, bet ir save.
Bet tas jausmas ateina tik tada, kai viską darai teisingai. Kai esi tinkamai pasiruošęs, kai turi tinkamą įrangą, kai supranti rizikas ir moki jas valdyti. Sauga nėra kliūtis nuotykiui – ji yra tai, kas leidžia nuotykiui būti maloniu, o ne tragiškam.
Pradėkite mažai. Raskite vietinę kopimo bendruomenę, eikite su patyrusiais alpinistais, mokykitės iš jų. Investuokite į mokymus – yra puikių alpinizmo kursų, kurie išmokys visų pagrindų. Skaitykite, žiūrėkite vaizdo įrašus, bet svarbiausia – praktikuokitės.
Ir atminkite – kiekvienas patyręs alpinistas kažkada buvo pradedantysis, kuris bijojo aukščio ir nežinojo, kaip užsirišti mazgą. Skirtumas tarp pradedančiojo ir profesionalo yra ne talente, o laike, pastangose ir noru mokytis.
Tad, jei sapnuojate apie lajų viršūnes, nepalikit to tik sapnu. Pasiruoškite, išmokite, praktikuokite ir eikite. Bet eikite protingai, saugiai ir su pagarba kalnams. Jos bus čia ir rytoj, ir poryt, ir po dešimties metų. O jūs turite būti gyvi ir sveiki, kad galėtumėte grįžti pas jas vėl ir vėl. Tai yra tikrasis alpinizmo grožis – ne vienkartinis užkopimas, o ilgalaikė meilės istorija su kalnais, kuri tęsiasi visą gyvenimą.