Kodėl lajų viršūnės traukia ir bauginanti vienu metu
Stovėti ant siauros uolos briaunos, kai vienoje pusėje matai stačią sieną, o kitoje – bedugnę, kuri traukia akis žemyn lyg magnetas – tai jausmas, kurio nepamiršti. Lajų viršūnės alpinizme yra vienas iš tų elementų, kuris atskiria paprastą kalnų žygį nuo tikro nuotykio. Bet kartu tai ir vieta, kur klaidos kaina gali būti nepataisomai didelė.
Pirmą kartą atsidūręs ant tokios briaunos, jauti, kaip adrenalinas plūsta krauju, o kojos lyg patys savaime ieško tvirtesnio pagrindo. Patyrę alpinistai šypteli, prisimindami savo pirmuosius žingsnius tokiose vietose – dažniausiai tai būdavo keturpėsčia, tvirtai įsikibus į uolą abiem rankomis. Ir nėra ko gėdytis – tai visiškai natūrali reakcija. Problema tik ta, kad keturpėsčia ant lajo ne visada saugiau nei stovint tvirtai ant kojų.
Lajų viršūnės – tai ne tik techninis iššūkis, bet ir psichologinis testas. Čia susiduria fiziniai įgūdžiai, patirtis, įrangos pasirinkimas ir, svarbiausia, gebėjimas valdyti savo baimę. Nes baimė ant lajo yra normali, sveikas reiškinys. Pavojinga yra panika arba, priešingai, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi.
Kas iš tikrųjų yra lajo viršūnė ir kodėl ji tokia klastinga
Alpinistų žargone laju vadinamas siauras kalnų keteros, uolos ar sniego šlaito skirsnis, kuris jungia dvi viršūnes arba veda į viršūnę. Paprastai tai briaunos tipo formacija, kur abi pusės nuožulnios arba net stačios. Lajai būna įvairūs – nuo plačių, kur gali laisvai eiti vienas šalia kito, iki tokių siaurų, kad tenka jais joti tarsi ant arklio.
Klastingumas slypi ne tik pačiame siaurume. Orai kalnuose keičiasi greitai – minutę švietė saulė, kitą minutę užklumpa rūkas ir nebematai nė savo kojų. Vėjas ant lajo gali būti tokios jėgos, kad tiesiog nuverčia iš pusiausvyros. O jei lajus dar ir ledinis ar apsnigtas, tai virsta tikru balanso ir technikos egzaminu.
Yra ir psichologinis aspektas – kai abi pusės vienodai stačios, smegenys lyg sutrinka. Nėra aiškios „saugios” pusės, į kurią galėtum pasvirti ar atsiremti. Šis diskomfortas kartais verčia žmones daryti netikėtus, neracionalius judesius. Mačiau alpinistų, kurie staiga nusprendė keisti kryptį ar grįžti atgal, nors buvo jau beveik įveikę sunkiausią atkarpą – tiesiog psichologiškai nebepajėgė tęsti.
Įranga, kuri gali išgelbėti gyvybę
Pradėkime nuo pagrindų – jokiu būdu ant lajo nevaikštoma be tinkamai užsegto šalmo. Tai atrodo akivaizdu, bet vis dar matau žmonių, kurie šalmą užsideda tik prieš technines atkarpas, o „paprastose” vietose neša jį rankoje ar kuprinėje. Lajus niekada nėra paprasta vieta. Akmuo gali atskrieti iš bet kurios pusės, galite patys paslysti ir smogti galva į uolą.
Apraišai – jūsų gyvybės linija. Ant lajo būtina naudoti dvigubą virvę arba du viengubi virves. Kodėl? Nes jei viena virvė bus pažeista aštrios uolos ar kritusio akmens, turėsite atsarginę. Virvės storis turėtų būti ne mažesnis kaip 8,5 mm viengubai virvei, o idealus variantas – 9-10 mm. Taip, ji sunkesnė, bet ant lajo patikimumas svarbesnis už kiekvieną sutaupytą gramą.
Draudimo sistema ant lajo turi būti dinaminė. Tai reiškia, kad jei kas nors iš grupės paslystų, sistema turėtų absorbuoti smūgio energiją. Paprasčiausias būdas – eiti draudžiant vienas kitą per virvę, su tarpiniais draudimo taškais. Kiekvienas alpinistas grupėje turi turėti bent 3-4 ekspresius arba užtaisus su karabinais, kad galėtų greitai įrengti tarpinius draudimo taškus.
Kabliai ir ledkirčiai – ne visada būtini, bet ant mišrių ar ledinių lajų jie tampa pagrindiniu įrankiu. Geriau turėti ir nenaudoti, nei reikėti ir neturėti. Ledkirčio ilgis turėtų būti toks, kad galėtumėte jį įkalti viena ranka, neišeidami iš pusiausvyros. Paprastai tai 50-60 cm.
Avalynė – atskirą dėmesį skirkite batams. Jie turi būti standūs, su gera padų sukimba, tinkantys kibti į mažiausius uolos iškyšulius. Ant ledinių lajų būtinos kačiukės – ir ne bet kokios, o su priekiniais dantimis, leidžiančiais įsikibti į ledą.
Technika, kuri veikia tikrose situacijose
Pagrindinis principas ant lajo – judėti sklandžiai, be staigių judesių. Kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas, kiekvienas rankos judesys – kontroliuojamas. Tai nėra vieta, kur skubėti. Patyrę alpinistai sako: „Lajus myli kantrybę ir baudžia skubotumą.”
Kūno padėtis – svarbiausias techninis elementas. Daugelis pradedančiųjų daro klaidą, bandydami kuo labiau priglausti prie uolos, tarsi norėdami su ja susilydyti. Tai iš tikrųjų blogina stabilumą. Teisingas variantas – laikyti kūno centrą virš kojų, šiek tiek pasvirusį į kalną, bet ne per daug. Rankos naudojamos balansui, ne viso kūno svorio laikymui.
Ant siaurų lajų geriausia technika – „jojimo” pozicija, kai viena koja kabo vienoje pusėje, kita – kitoje. Taip žemiau nukeliate savo sunkio centrą ir tampate stabilesni. Taip, atrodo kiek nejaukiai, bet veikia. Kai lajus platesnis, einama normaliai, bet žingsniai trumpesni, kojos plačiau išskėstos.
Rankų naudojimas – ne tik laikymasis, bet ir balansavimas. Kai lajus leidžia, geriau naudoti rankas kaip balansuotojus, ištiestus į šonus, o ne kauptis ir ieškoti, už ko įsikibti. Jei reikia laikytis, tai daroma trimis pirštais, ne visu kumščiu – taip geriau jaučiate uolą ir neiššvaistote jėgų.
Virvės valdymas ant lajo – atskiras menas. Virvė negali būti įtempta kaip styga, nes tada bet koks vieno žmogaus paslydikas traukia visus kitus. Bet ir per daug atsilaisvinusi virvė pavojinga – kritimas įgaus pagreitį. Optimali įtampa – tokia, kad virvė šiek tiek krenta, bet ne liečia žemės.
Kaip grupė turėtų judėti ant lajo
Vienas po kito, ne šalia – tai aukso taisyklė. Atstumas tarp alpinistų priklauso nuo lajo pobūdžio ir draudimo sistemos, bet paprastai tai 5-10 metrų. Jei lajus trumpas ir techniškas, atstumas gali būti mažesnis, jei ilgas ir paprastesnis – didesnis.
Lyderis – stipriausias ir patyriausias grupės narys – eina pirmas. Jo užduotis ne tik rasti geriausią kelią, bet ir įrengti draudimo taškus kitiems. Lyderis turi būti pasirengęs, kad jo kritimas būtų ilgiausias, todėl jam reikia geriausių įgūdžių ir šalto proto.
Paskutinis grupėje – taip pat patyrusi žmogus, kuris gali padėti silpnesniems, jei jie sustos ar sutriks. Viduryje eina mažiau patyrę arba fiziškai silpnesni nariai. Tai ne gėda – kiekvienas kažkada buvo pradedantysis.
Komunikacija grupėje ant lajo turi būti aiški ir trumpa. Vėjas gali nešti garsą, todėl iš anksto susitarkite dėl signalų. Paprastai naudojami: „Einu!” (pradedu judėti), „Stoviu!” (sustojau), „Uola!” (krenta akmuo), „Laikyti!” (reikia įtempti virvę). Jokių ilgų pokalbių ar diskusijų – tik būtiniausia informacija.
Pertraukos ant lajo – tik saugiose vietose. Jei lajus ilgas, ieškokite platesnių atkarpų ar natūralių platformų. Niekada nesustokite ties techniškausia ar siauriausia vieta – tai blokuoja visą grupę ir kelia pavojų.
Kai oras pasisuka prieš jus
Oras kalnuose – tai tas faktorius, kuris gali pakeisti viską per kelias minutes. Rūkas ant lajo – vienas pavojingiausių dalykų. Matote tik metrą prieš save, neturite orientyrų, lengva pasiklysti net ant gerai žinomo kelio. Jei užklumpa rūkas, sustokite ir įvertinkite situaciją. Kartais geriau palaukti pusvalandį, kol praeis, nei rizikuoti.
Vėjas ant lajo gali būti tokios jėgos, kad tiesiog nuverčia. Jei vėjo gūsiai stipresni nei 15-20 m/s, rimtai pagalvokite, ar verta tęsti. Technika vėjuotame lajuje – žemiau nuleisti sunkio centrą, kartais net atsitūpti ar atsisėsti ir judėti sėdint. Taip, lėta ir nepatogi, bet saugi.
Perkūnija kalnuose – bėkite, kiek kojos neša. Gerai, ne visai taip, bet perkūnija ant lajo yra ekstremali situacija. Metalinė įranga, šlapios virvės – visa tai laidžia elektra. Jei perkūnija jau čia ir nėra kur pasislėpti, atsitūpkite ant virvinės kilimėlio ar kuprinės (ne ant žemės), susilenkę, kojos kartu, rankomis nelieskite uolos. Ir melskitės.
Lietus ar sniegas daro lajų slidų. Uolos, kurios sausos buvo patogios, šlapios virsta slidžiomis kaip stiklas. Čia padeda geri batai su guma, kuri veikia ir šlapioje aplinkoje. Vibram tipo padai paprastai patikimi. Bet jei lajus tampa per slidus, geriau grįžti – nėra gėda likti gyvam.
Psichologija ir baimės valdymas
Baimė ant lajo yra normali. Kas sako, kad nebijo, arba meluoja, arba dar nesuprato, kur atsidūrė. Bet yra skirtumas tarp sveikos baimės, kuri padeda būti atsargiam, ir panikos, kuri paralyžiuoja.
Kai jaučiate, kad baimė stiprėja, sustokite. Giliai įkvėpkite, iškvėpkite. Pasižiūrėkite į savo kojas, patikrinkite, ar jos tvirtai stovi. Palieskite uolą, pajuskite jos tekstūrą. Šie paprasti veiksmai grąžina į dabartį, išjungia katastrofines mintis apie tai, kas gali nutikti.
Vizualizacija padeda – prieš pradedant lajų, akimis „nueikite” jį nuo pradžios iki galo. Įsivaizduokite, kaip statysite koją, kaip laikysite balansą. Tai programuoja smegenis teisingam veikimui.
Grupės parama – neįkainojama. Jei matote, kad kas nors kovoja su baime, padrąsinkite, bet nedarykite spaudimo. Kartais užtenka paprasčiausio „Tu gali” arba „Aš tavimi tikiu”. Patyrę alpinistai žino, kad grupės nuotaika ant lajo gali būti lemiama – vieno žmogaus panika gali užkrėsti visus.
Svarbu žinoti savo ribas. Jei jaučiate, kad tai virš jūsų galimybių, pasakykite. Geriau grįžti ir pabandyti kitą kartą, kai būsite labiau pasirengę, nei stumti save į situaciją, kurios nekontroliuojate. Tikri alpinistai gerbia tuos, kurie moka pasakyti „ne”, o ne tuos, kurie rizikuoja be reikalo.
Kai kas nors eina ne taip
Kritimas ant lajo – tai scenarijus, kurį visi nori išvengti, bet prie kurio visi turi būti pasirengę. Jei kas nors iš grupės paslystą, likę nariai turi akimirksniu sureaguoti – įsikasti, įtempti virvę, sulaikyti kritimą. Todėl draudimo sistema turi būti nuolat aktyvi, ne tik „sudėtingose” vietose.
Jei patys prarandate pusiausvyrą, pirmasis instinktas – griebtis už bet ko. Bet ant lajo tai gali būti klaidinga – galite nutraukti laisvą uolą ar prarasti balansą visai. Geriau bandyti atsisėsti ar atsigulti ant lajo, išskėsti rankas ir kojas, padidinti trinties plotą. Taip, skamba keistai, bet veikia.
Sužeidimas ant lajo – košmaras. Evakuacija iš tokios vietos sudėtinga ir pavojinga. Todėl prevencija – viskas. Bet jei kas nors sužeidžiamas, pirmiausia stabilizuokite situaciją – įsitikinkite, kad sužeistasis saugiai pritvirtintas, negali nukristi. Tada vertinkite sužeidimo rimtumą ir sprendžiate – tęsti, grįžti ar kviesti pagalbą.
Pagalbos šaukimas kalnuose – ne gėda, o protingas sprendimas. Bet atminkite, kad pagalba gali užtrukti valandas ar net dienas. Todėl turite būti pasirengę išgyventi, kol ji ateis. Šilti drabužiai, vanduo, maistas, pirmosios pagalbos vaistinėlė – visa tai turi būti kuprinėje.
Kada lajus tampa namais, o ne priešu
Patirtis ant lajų ateina su laiku ir praktika. Nėra greitų kelių – kiekvienas lajus kažko išmoko. Kartais tai techninė pamoka, kartais psichologinė, kartais tiesiog supratimas, kaip skaityti kalną ir orus.
Pradedantiesiems patarimas – nepulkite į sudėtingiausius lajus iš karto. Pradėkite nuo plačių, nesudėtingų, gerai žinomų maršrutų. Eikite su patyrusia grupe ar vadovu. Stebėkite, kaip juda patyrę alpinistai, kaip jie renkasi kelią, kaip naudoja įrangą. Mokymasis iš stebėjimo kartais veiksmingesnė nei bet koks vadovėlis.
Treniruotės slėnyje – prieš lajus. Balansas, jėga, ištvermė – visa tai galima treniruoti žemėje. Joga, slenklentė, laipiojimas – bet kas, kas ugdo kūno kontrolę ir pusiausvyrą. Ant lajo nėra laiko mokytis balansuoti – ten tik pritaikote tai, ką jau mokate.
Įrangos priežiūra – ne mažiau svarbi nei patys įgūdžiai. Patikrinkite virves prieš kiekvieną žygį – ar nėra nusidėvėjusių vietų, pjūvių. Karabinai turi lengvai atsidaryti ir užsidaryti. Šalmas be įtrūkimų. Batai su gera padų sukimba. Įranga – tai kas stovi tarp jūsų ir bedugnės, todėl ji turi būti nepriekaištinga.
Lajų viršūnės – tai ne tikslas pats savaime, bet kelias. Kelias į viršūnę, kelias į save, kelias į supratimą, kas iš tikrųjų svarbu. Ant siauros uolos briaunos, kai vėjas švilpia ausyse, o aplink tik dangus ir bedugnė, supranti, kad gyvenimas – trapi ir brangi dovana. Ir kad saugumas nėra bailumas, o išmintis. Kad grįžti namo sveikas svarbesnis už bet kokią viršūnę.
Kalnai bus čia ir rytoj, ir poryt. Jie niekur nedingsta. Bet jūs turite būti gyvi, kad galėtumėte į juos grįžti. Todėl eikite lajų viršūnėmis išmintingai, pasiruošę, su pagarba kalnui ir sau. Ir tada šios siauros briaunos tarp žemės ir dangaus taps ne bauginančia vieta, o erdve, kur jaučiatės gyvi labiau nei bet kur kitur.